Apie žmogaus teises mokyti ir mokytis galima įvairiais būdais. Tai, kaip pateiksite temą, priklausys nuo to, ar dirbate formaliajame, ar neformaliajame sektoriuje, nuo politinių, socialinių ir ekonominių jūsų šalies aplinkybių bei jaunimo, su kuriuo dirbate, amžiaus, interesų ir motyvacijos mokytis apie žmogaus teises. Taip pat, be abejonės, tai priklausys ir nuo jūsų patirties žmogaus teisių klausimais ir žmogaus teisių švietime.

Galbūt esate jaunimo darbuotojas (-a), mokymų vadovas (-ė), mokyklos ar suaugusiųjų mokytoja (-as), bažnytinės diskusijų grupės narė (-ys) ar jauna (-as) aktyvistė (-as). Kas bebūtumėte ir kur bedirbtumėte, mes tikime, kad šiame vadove būtinai rasite ką nors sau tinkamo. Jokių prielaidų apie jūsų turimus mokymo įgūdžius ar žinias apie žmogaus teises mes nedarome.
„Kompasas“ yra lankstus vadovas. Žmogaus teisių propagavimas – tai tęstinis kūrybinis procesas, kurio integralia dalimi esate ir jūs, šia knyga besinaudojantieji. Tikimės, kad mūsų pateiktas idėjas jūs panaudosite ir pritaikysite savo bei jaunų žmonių, su kuriais dirbate, poreikiams. Taip pat tikimės, kad peržiūrėsite, ką išmokę, ir mes sulauksime grįžtamojo ryšio, kurio formą rasite internete adresu www.coe.int/compass.

Kas yra „Kompase“

Prieš pradedant darbą su „Kompasu“ rekomenduojame jums greitai peržvelgti visą leidinį, kad susidarytumėte įspūdį apie jo turinį. Nėra jokio specialaus taško, nuo kurio reikėtų pradėti. Norime, kad jūs patys pasirinktumėte tai, kas jums aktualu.

1 skyrius. Įvadas į žmogaus teises ir patarimai, kaip naudotis šiuo vadovu.
2 skyrius. Šiame skyriuje sudėti visi užsiėmimai. Čia rasite 60 skirtingų lygių užsiėmimus žmogaus teisėms nagrinėti pagal tai, kaip jie siejasi su pasirinktomis temomis ir įvairiomis teisėmis. Šie užsiėmimai – tai įrankiai jūsų darbui su jaunais žmonėmis.
3 skyrius. Dalyje „Imtis veiksmų“ paaiškinama, ką turime omenyje, sakydami „imtis veiksmų“, pateikiama idėjų ir patarimų, kaip propaguoti žmogaus teises bendruomenėje ir visame pasaulyje.
4 skyrius. Šiame skyriuje pateikta papildoma aiškinamoji medžiaga apie žmogaus teises ir jų istorinę plėtrą kartu su tarptautiniais standartais ir dokumentais.
5 skyrius. Čia rasite „Kompaso“ globalių temų aiškinamosios medžiagos santrauką (pačios temos yra internete adresu www.coe.int/compass.) Ten taip pat yra ir patarimų informacijos paieškai bei įvertinimui.
Priedai. Pagrindinių deklaracijų, konvencijų ir žmogaus teisių tekstų santraukos ir dažnai vartojamų terminų žodynėlis.

Čia pateiktos medžiagos jums turėtų užtekti pradėti ŽTŠ su jaunais žmonėmis. „Kompasas“ buvo rašomas visiems, norintiems įsitraukti į ŽTŠ, nepriklausomai nuo to, ar jie turi mokymo įgūdžių, ar ne. Tam, kad pradėtumėte, neprivalote būti žmogaus teisių „ekspertas“; domėjimasis žmogaus teisėmis ir žmogaus teisių švietimu yra pakankama kvalifikacija.

Žmogaus teisių temos

Šiame leidinyje negalime tikėtis apimti absoliučiai visus žmogaus teisių klausimus. Todėl mes atrinkome jaunų žmonių gyvenime aktualiausiomis laikomas problemas ir jas sudėliojome pagal 20 temų. Papildoma informacija apie kiekvieną temą yra pateikta 5 skyriuje (internete adresu www.coe.int/compass), o nuorodas į užsiėmimus ir temas rasite užsiėmimų santraukoje.

20 globalių temų (abėcėlės tvarka pagal jų angliškąjį variantą):

1. Vaikai
2. Pilietiškumas ir dalyvavimas
3. Kultūra ir sportas
4. Demokratija
5. Negalia ir eiblizmas
6. Diskriminacija ir netolerancija
7. Švietimas
8. Aplinka
9. Lytis
10. Bendrosios žmogaus teisės
11. Globalizacija
12. Sveikata
13. Žiniasklaida
14. Migracija
15. Taika ir smurtas
16. Skurdas
17. Religija ir tikėjimas
18. Atminimas
19. Karas ir terorizmas
20. Darbas

Fasilitavimas

„Kompase“ žodžiu „fasilitatoriai“ vadiname žmones, kurie paruošia, veda ir koordinuoja užsiėmimus. Fasilitatorius (-ė) – tas, kuris „padeda dalykams įvykti“, kuris padeda ir ragina kitus mokytis bei plėsti savo pačių galimybes. Fasilituodami sukuriate saugią aplinką, kurioje žmonės mokosi eksperimentuodami, nagrinėdami, duodami ir imdami. Nėra taip, kad vienas asmuo būtų lyderis – „ekspertas“, suteikiantis žinių visiems kitiems. Dalydamiesi patirtimi, ugdytis ir augti turi visi – tiek dalyviai, tiek fasilitatoriai.

Galimybės būti jaunų žmonių fasilitatoriumi ir dirbti lygybės ir bendradarbiavimo kupinoje aplinkoje Europoje skiriasi. Formaliojo švietimo sektoriuje matome skirtingus švietimo tikslus ir filosofijas, klasės valdymo technikas ir mokymo programas. Moksleiviams ir studentams nėra įprasta patiems nuspręsti, ko jie nori mokytis, o mokytojams nėra įprasta imtis fasilitatoriaus vaidmens. Neformaliajame sektoriuje variacijos taip pat – skiriasi ne tik organizacijų tikslai ir filosofijos, bet ir jų siūlomi užsiėmimai bei galimybės, o lyderystės stiliai varijuoja nuo autoritarinių iki demokratinių. Šie skirtumai akivaizdūs ir tarp šalių, ir pačių šalių viduje.

Visi mes gyvename ir dirbame pagal edukacines ir socialines savo visuomenės normas, todėl lengva nepastebėti ar pamiršti mūsų pačių etnocentrizmo neišvengiamumą. Dėl to mums atrodo savaime suprantama, kad kažką daryti reikia būtent taip, ir dėl to tam tikri dalykai mums atrodo normalūs. Norint pagerinti savo fasilitavimo įgūdžius, jums gali būti naudinga pareflektuoti apie savo stilių, praktiką ir santykį su jaunais žmonėmis, su kuriais dirbate¹¹.

Būnant lyderio pozicijoje, sunku „paleisti“ dalį kontrolės, tačiau, kaip ŽTŠ fasilitatorius (-ė), turite būti pasiruošę atsakomybę už mokymąsi perduoti patiems besimokantiesiems, leisti jiems analizuoti aptariamą situaciją ar problemą, mąstyti ir patiems prieiti prie tam tikrų išvadų. Tai nereiškia, kad absoliučiai visa atsakomybė perkeliama ant jaunų žmonių pečių. Fasilitatoriams tenka sudėtinga užduotis sukurti saugią aplinką, kurioje jauni žmonės gali mokytis jų brandos lygiui ir gebėjimui dalyvauti tinkamoje aplinkoje. „Techninė“ fasilitavimo mokyklos ar klasės aplinkoje pusė nebūtinai labai skiriasi nuo neformaliojo sektoriaus konteksto, o „Kompaso“ instrukcijos tinka jiems abiem.

 

 

Problemų sprendimas kaip ŽTŠ pagrindas

Žmogaus teisių klausimai dažnai būna kontraversiški, nes žmonių vertybinės sistemos skiriasi, tad jie skirtingai suvokia teises ir atsakomybes. Šie skirtumai, pasireiškiantys kaip nuomonių skirtumai, yra mūsų šviečiamojo darbo pagrindas. Du svarbūs ŽTŠ tikslai yra šie: pirmiausia, lavinti jaunų žmonių įgūdžius vertinti skirtingus požiūrius apie kokį nors dalyką, bet nebūtinai su jais sutikti; antra – padėti jiems išsiugdyti įgūdį surasti abipusiai priimtinus problemų sprendimus.

Šis vadovas ir jame pateikti užsiėmimai yra pagrįsti prielaida, kad nuomonių skirtumai gali būti konstruktyviai panaudojami mokymosi procese. Kaip ir daugumoje neformaliojo švietimo veiklų, tikslas – ne kad visi dėl ko nors vieningai sutartų, o kad išsiugdytų įgūdį kritiškai mąstyti, išklausyti vienas kitą, išreikšti savo nuomonę ir gerbti nuomonių skirtumus.

Užsiėmimų fasilitavimas ir konstruktyvus konfliktų sprendimas gali kelti tam tikrą baimę, tačiau taip būti neturėtų. Prie kiekvieno užsiėmimo pateikti „Patarimai fasilitatoriams“ ir „Daugiau informacijos“ padės jums darbe.

 

Bendri patarimai

„Kompasą“ turėtumėte naudoti taip, kad jis atitiktų tiek jūsų, tiek jaunų žmonių, su kuriais dirbate, poreikius. Nesvarbu, kurį puslapį atsiversite pirmiausia. Galite naudoti „Kompasą“ kaip informacijos apie žmogaus teises šaltinį – svarbiausias konvencijas, kaip jos buvo pirmąkart suformuluotos 1948 m. ir kaip nuo to laiko jos keitėsi. Taip pat „Kompasą“ galite naudoti kaip informacijos apie žmogaus teises, susijusias su skurdu, lyties klausimais ir kitomis temomis, rinkinį. Tačiau žmones paprastai labiausiai domina užsiėmimai, nes tai – ŽTŠ įrankiai.

Kaip pasirinkti užsiėmimą

Prieš imantis bet kokios veiklos, pirmiausia jums turi būti labai aišku, ką norite pasiekti – turite nusistatyti savo tikslus. Tuomet jau galite rinktis užsiėmimą pagal jūsų norimą nagrinėti temą ir metodą, kurį naudodami tiek jūs, tiek jauni žmonės jaustųsi patogiai. Jis turėtų būti jums ir jūsų grupei tinkamo lygio ir trukti numatytą laiką.

Atidžiai bent du kartus perskaitykite užsiėmimo aprašymą ir pabandykite įsivaizduoti, kaip į jį grupė reaguotų, ką sakytų. Labai tikėtina, kad jums norėsis užsiėmimą kaip nors truputį pakeisti – ne tik pritaikyti „Aptarimo ir apibendrinimo“ klausimus, kad būtų išmokta to, ko siekiate. Įsitikinkite, jog turite viską, ko jums prireiks. Patikrinkite, ar užteks vietos ir erdvės, ypač jei dalyviai išsiskirstys dirbti mažesnėse grupėse.

Visi užsiėmimai pateikti tuo pačiu standartiniu formatu. Ikonos (grafiniai simboliai) ir antraštės padeda iškart lengviau suvokti viso užsiėmimo esmę.

Užsiėmimų aprašymuose naudojamų simbolių ir antraščių paaiškinimas

Temos

Temos yra tos, kurias mes nusprendėme pristatyti „Kompase“, pvz., bendrosios žmogaus teisės, skurdas ar sveikata.

Žmogaus teisės yra tarpusavyje susijusios ir nedalomos, o skirtingos jų dalys kartais sutampa; tai reiškia, kad kiekvienas užsiėmimas neišvengiamai yra susijęs su keletu temų. Mes nurodome tris temas, su kuriomis tas konkretus užsiėmimas akivaizdžiai siejasi.

Sudėtingumas

Šiuo simboliu norime nurodyti ir metodo sudėtingumą, ir kritinio mąstymo, analitinių bei komunikacijos įgūdžių lygį, kuris reikalingas, kad dalyviai užsiėmimu mėgautųsi.

Daugumoje užsiėmimų, kuriems pakanka elementarių įgūdžių, naudojamas paprastas metodas, jie greitai paruošiami ir paprastai ilgai netrunka. Kita vertus, gerų komunikacijos ir mąstymo įgūdžių reikalaujantys užsiėmimai dažnai būna suskirstyti į atskirus komponentus, jiems reikalingas ilgesnis pasiruošimas ir jie patys trunka ilgiau.

1 lygio užsiėmimai yra trumpi ir paprasti. Tačiau jie yra vertingi, nes padeda žmonėms vieniems su kitais bendrauti. Energijos suteikiantys pratimai (angl. Energisers) ir užduotys-ledlaužiai (angl. Ice-breakers) priklauso šiai kategorijai.
2 lygio užsiėmimams nebūtinos išankstinės žinios apie žmogaus teises ar geri asmeninio ir grupinio darbo įgūdžiai. Daugelis šio lygio užsiėmimų sukurti taip, kad padėtų žmonėms išsiugdyti komunikacinius ir grupinio darbo įgūdžius, tuo pat metu skatinant domėjimąsi žmogaus teisėmis.
3 lygio užsiėmimai yra sudėtingesni, sukurti siekiant pagilinti kokios nors problemos suvokimą ir įžvalgas. Jiems reikalingi aukštesnio lygio gebėjimai diskutuoti ar dirbti grupėje.
4 lygio užsiėmimams reikalingi geri grupinio darbo ir diskutavimo įgūdžiai, dalyvių koncentracija ir bendradarbiavimas; juos parengti užtrunka ilgiau. Užsiėmimai yra daugiau aprėpiantys, nes suteikia platesnį ir gilesnį problemų supratimą.

Grupės dydis

Nurodome žmonių skaičių, reikalingą sėkmingam užsiėmimo vyksmui. Jei dalis užsiėmimo vyksta mažose grupėse, tuomet jų dydis nurodomas skliausteliuose.

Laikas

Pateikiame bendrą laiko nuorodą (minutėmis), kurios prireiks visam užsiėmimui, įskaitant aptarimą ir diskusiją pagal nurodytą dalyvių skaičių. Į šį numatomą laiką neįskaičiuotos su kitu etapu susijusios diskusijos ar veiksmai.

Kiek tiksliai laiko jums prireiks, turėsite įvertinti patys. Jei dirbate su daug mažų grupelių, tuomet duokite joms daugiau laiko grįžtamajam ryšiui plenariniame posėdyje (bendrojoje grupėje). Jei grupė didelė, turite numatyti daugiau laiko kiekvienam dalyviui leisti pasisakyti per aptarimą ir apibendrinimą.

Apžvalga

Nurodome užsiėmimo temą ir pagrindinį jame naudojamą metodą. Pavyzdžiui, tai gali būti užsiėmimas apie prieglobsčio prašančius žmones arba žiniasklaidos šališkumą, naudojant diskusijų mažose grupelėse arba vaidmenų pratimo metodą.

Susijusios teisės

Gebėjimas susieti patirtis ir įvykius su konkrečiomis žmogaus teisėmis – pagrindinis žmogaus teisių švietimo tikslas. Tačiau kadangi žmogaus teisės yra tarpusavyje susijusios ir nedalomos, kai kurie jų elementai kartojasi, tad kiekvienas užsiėmimas neišvengiamai siejasi su keliomis teisėmis. Todėl su nuoroda į VŽTD santrauką nurodome tris tame užsiėmime labiausiai išryškintas teises, apie kurias derėtų padiskutuoti per aptarimą ir apibendrinimą.

Tikslai

Tikslai yra susiję su įgūdžiais paremtais ŽTŠ mokymosi tikslais, apibūdintais žinių, įgūdžių, nuostatų ir vertybių atžvilgiu čia.

Priemonės

Čia pateikiamas užsiėmimui reikalingų priemonių sąrašas.

Pasiruošimas

Dalykų, kuriuos fasilitatorius (-ė) turi padaryti prieš užsiėmimą, sąrašas.

Laikome savaime suprantama, kad fasilitatoriai iš anksto pasidomės aptariamais klausimais ir, jei būtina, perskaitys 5-ajame skyriuje pateiktą aiškinamąją informaciją. Todėl prie kiekvieno užsiėmimo tai nebekartojama

Instrukcijos         

Instrukcijų, kaip vesti užsiėmimą, sąrašas.

Aptarimas ir apibendrinimas

Čia pateikiame keletą klausimų, padėsiančių fasilitatoriui (-ei) atlikti užsiėmimo aptarimą ir apibendrinimą. Klausimais stengiamasi nurodyti kryptį ir mes tikimės, kad bent dalį klausimų sugalvosite jūs patys – taip užtikrinsite, kad bus pabrėžti jūsų tikslus atitinkantys mokymosi elementai.

Patarimai fasilitatoriams

Metodo paaiškinimai ir pastabos, ką vertėtų turėti omenyje. Pavyzdžiui, jei dirbate stereotipų apie mažumas tema, ar jūsų grupėje yra tos mažumos atstovas?

Variacijos

Čia pateikiame idėjų, kaip galite pritaikyti užsiėmimą skirtingoms situacijoms ir jį praplėsti. Tačiau tai – tik pasiūlymai, o jūs, kaip fasilitatorius (-ė), turite žinoti, jog galite savo nuožiūra keisti užsiėmimą, kad jis kuo geriau atitiktų grupės poreikius.

Pasiūlymai tolesnei eigai

Vien tik suorganizuoti užsiėmimą nepakanka – reikalinga tolesnė eiga, įtvirtinanti išmoktus dalykus ir užtikrinanti, kad jie nėra pamiršti. Be to, reikia atminti, kad svarbus ŽTŠ tikslas – įgalinti jaunus žmones imtis veiksmų jiems rūpimais klausimais.

Todėl pateikiame idėjų, ką daryti po to: pvz., siūlome temų, kuriomis galėtumėte pasidomėti artimiausioje bibliotekoje ar internete ir paskui apie tai papasakoti visai grupei. Taip pat pateikiame idėjų kitoms veikloms, kuriomis galbūt norėtumėte užsiimti.

Idėjos veiksmui

Imtis veiksmų yra svarbus ŽTŠ tikslas ir mes norime suteikti jauniems žmonėms įgūdžių imtis veiksmų jiems rūpimais klausimais. Tai norime pabrėžti, todėl parengėme atskirą veiksmams skirtą skyrių – tai 3 skyrius, be to, idėjų veiksmams pateikiame prie kiekvieno užsiėmimo.

Svarbiausios datos

JT ir daug kitų organizacijų švenčių arba atmintinomis dienomis siekia atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingus žmogaus teisių aspektus. Esame surinkę daugiau nei 90 tokių „svarbiausių datų“. Mūsų siūlymas jums – naudoti minėtinas dienas kaip savotiškus kabliukus, ant kurių galite „kabinti“ savo veiksmus. Pavyzdžiui, grupė jaunų prieglobsčio prašytojų Danijoje susibūrė draugėn su vietine Danijos Raudonojo Kryžiaus jaunimo šaka – šios turimoje kavinėje visi kartu birželio 20-ąją – Pabėgėlių dieną – surengė viešą renginį.

Daugiau informacijos

Čia pateikiame papildomą aiškinamąją informaciją, glaudžiai susijusią su konkrečiu užsiėmimu. Bet kokiu atveju jums patariame atsiversti „Kompaso“ 5-ąjį skyrių, kuriame rasite aiškinamąją informaciją, susijusią su konkrečiomis tame užsiėmime minimomis temomis.

Dalomoji medžiaga

Tai – vaidmenų kortelės, informaciniai biuleteniai ir diskusijų kortelės, kurių kopijų turėsite pasidaryti. Galite savo nuožiūra dalomąją medžiagą keisti priklausomai nuo savo grupės poreikių.

Bendri patarimai dėl užsiėmimų rengimo

Labai retai užsiėmimai vyksta tiksliai taip, kaip numatyta. Tai ir dovana, ir iššūkis dirbant su „Kompasu“. Privalote reaguoti į tai, kas vyksta, ir mąstyti esamuoju momentu. Atminkite du pagrindinius dalykus: nusistatykite aiškius tikslus ir būkite pasiruošę.

Kofasilitavimas

Jei tik įmanoma, visada fasilituokite užsiėmimą drauge su kitu asmeniu. Mokytojai žino, kad tai – „komandinis mokymas“. Privalumas yra tai, kad atsakomybę padėti mažoms grupelėms ar atliepti individualius poreikius tokiu atveju dalijasi jau du žmonės. Užsiėmimą vedant dviem žmonėms, lengviau pritaikyti jo greitį ir ritmą ir taip išlaikyti grupės dėmesį. Du fasilitatoriai gali vienas kitam padėti, jei įvyksta kas nors neplanuota, be to, atpildas aptariant užsiėmimą žymiai didesnis, kai tai darote dviese, o ne vienas.

Kofasilituojant būtina, kad abu fasilitatoriai kartu ruoštųsi užsiėmimui ir kiekvienas jų aiškiai žinotų savo vaidmenį. Dar geriau veiklas išplėtoti visiems kartu, komandoje, geriausiu atveju – įtraukiant ir jaunus žmones.

Kruopštus pasiruošimas

Įsitikinkite, kad visą su užsiėmimu susijusią informaciją perskaitėte, geriausia – du kartus! Susidėliokite viską savo galvoje ir pabandykite vizualizuoti, kaip viskas vyks. Tuomet pabandykite įsivaizduoti, kaip grupė reaguos ir ką ji sakys. Neišvengiamai bus užduota klausimų, į kuriuos atsakymų jūs neturite. Tačiau taip ir turi būti: jūs čia taip pat atėjote mokytis kartu su jaunais žmonėmis. Nepaisant to, turėtumėte užtikrinti, kad esate pakankamai gerai ta tema informuoti ir perskaitę aiškinamąją informaciją.

Įsitikinkite, kad po ranka turite visas reikalingas priemones ir net kiek daugiau – jei kartais dalyvautų daugiau žmonių, nei tikėjotės, kam nors sulūžtų pieštukas ar pasibaigtų flomasteris.

Laiko valdymas

Atidžiai planuokite laiką ir pasistenkite per daug visko į turimą laiką neprigrūsti. Jei užsiėmimas vyksta ilgiau, nei planavote, pabandykite jį sutrumpinti, kad liktų užtektinai laiko diskusijai (žr. pastabas apie mokymosi ciklą). Dažnu atveju gerai būtų įtraukti ir pačius dalyvius: paklausti jų, ar nori baigti užsiėmimą tuojau pat ar po penkių minučių, o galbūt problemą išspręsti galima dar kitaip.

Kita vertus, jei dar liko daug laiko, nesistenkite dirbtinai ištęsti diskusijos – verčiau pasidarykite pertraukėlę arba sužaiskite trumpą, linksmą, aktyvinantį žaidimą.

Saugios aplinkos sukūrimas

Jauni žmonės, su kuriais dirbsite, turi jaustis laisvi ieškoti, atrasti, bendrauti ir dalytis vienas su kitu. Būkite patys savimi, draugiški, padrąsinantys ir linksmi.

Nevartokite žargono ar žodžių, kurių dalyviai gali nesuprasti. Žmonės jaučiasi saugiai tuomet, kai žino, kas vyksta, todėl svarbu, kaip pristatysite užsiėmimą. Negalite tiesiog pradėti tarsi iš niekur nieko – turite užsiėmimą įvesti į kontekstą. Tai padaryti galima pasitelkus, tarkime, „Ledlaužio“ užduotį.

Pagrindinių taisyklių nustatymas

Svarbu, kad visi grupėje esantys žmonės suprastų pagrindines dalyvaujamųjų, patirtinių užsiėmimų taisykles. Pavyzdžiui, kiekvienas turi prisiimti savo atsakomybės už sesiją dalį, ir kiekvienas turi turėti galimybę dalyvauti, kalbėti ir būti išklausytas. Niekas neturėtų jaustis spaudžiamas sakyti tai, ko nenori. Šias pagrindines taisykles reikėtų aptarti ir dėl jų susitarti tik pradėjus dirbti su klase ar grupe; be to, retkarčiais derėtų jas peržiūrėti, ypač prie grupės prisijungus naujiems žmonėms.

Aiškių instrukcijų davimas

Visuomet įsitikinkite, jog visi dalyviai suprato instrukcijas ir žino, ką turi daryti. Gerai, jei pradėtumėte bendrais bruožais paaiškindami, apie ką bus užsiėmimas, ką jame darysite, pavyzdžiui, kad tai bus vaidmenų pratimas. Pasakykite, kiek laiko skirta konkrečiai užduočiai, ir praneškite, kai iki numatytos pabaigos liks penkios minutės, kad grupė spėtų užduotį laiku pabaigti.

Diskusijų fasilitavimas

Diskusijos yra viso ŽTŠ proceso šerdis. Būtinai užtikrinkite, kad visi dalyvauti norintys grupės nariai gali diskutuoti. Vartokite tai konkrečiai grupei pažįstamus žodžius, pasakymus ir kalbą, paaiškinkite jiems nesuprantamus žodžius; tam yra žodynėlis. Paraginkite dalyvius pasidalyti savo nuomone. Užtikrinkite, kad aptarimuose būtų tinkama globalių ir lokalių aspektų pusiausvyra – taip dalyviai tai suvoks kaip aktualų jų gyvenime dalyką.

Kartais diskusijos užstringa. Jums reikės išsiaiškinti, kodėl. Tarkime, tai gali įvykti dėl to, kad tema jau baigta arba ji pernelyg emocinga. Jums patiems reikės nuspręsti, ar diskusiją pratęsti užduodant taiklų klausimą, keisti jos kryptį ar tiesiog palikti, kaip yra. Niekuomet negalvokite, jog privalote pateikti atsakymus į dalyvių klausimus ar išspręsti jų problemas; pati grupė turi tuos atsakymus rasti klausydamiesi vienas kito ir dalydamiesi vienas su kitu. Žinoma, jie gali paklausti jūsų nuomonės ar patarimo, tačiau sprendimus priima pati grupė.

Aptarimas ir apibendrinimas

Joks „Kompaso“ užsiėmimas negali būti užbaigtas be aptarimo ir apibendrinimo. Ši užsiėmimo dalis – tai mokymosi raktas: ji padeda dalyviams tai, ko jie išmoko, pamatyti platesniame kontekste. Duokite dalyviams pakankamai laiko užbaigti užsiėmimą ir, jei būtina, išeikite iš savo vaidmens prieš aptardami, kas įvyko ir ko buvo išmokta. Kiekvieno užsiėmimo pabaigoje būtinai pakalbėkite apie tai, ko dalyviai išmoko ir kaip tai siejasi su jų gyvenimu, bendruomene ir platesniu pasauliu. Be refleksijos žmonės iš savo patirčių nelabai ko išmoksta. Rekomenduojame aptarimą ir apibendrinimą vykdyti paeiliui ir eilės tvarka, užduodant dalyviams klausimus, susijusius su:

• tuo, kas įvyko užsiėmimo metu ir kaip dalyviai tuo metu jautėsi;
• ką jie sužinojo apie save;
• ko jie išmoko svarstydami užsiėmimo temas ir su jomis susijusias žmogaus teises;
• kaip jie gali panaudoti tai, ką išmoko.

Peržiūra

Periodiškas apibendrinimas arba patikrinimas, ką darote ir ko mokotės, yra svarbus, nes jis padeda jums susidaryti bendrą situacijos vaizdą ir pagerinti savo praktiką. Kada peržiūrą darysite, priklausys nuo jūsų aplinkybių – galbūt seminaro pabaigoje arba po dviejų trijų pamokų ar susitikimų.

Kada bedarytumėte peržiūrą, reikėtų rasti laiko atsipalaiduoti, nurimti ir pareflektuoti:

• kaip, jūsų nuomone, užsiėmimas (-ai) vyko: pasiruošimas, laiko valdymas ir t. t.;
• ko dalyviai išmoko ir ar jie pasiekė mokymosi tikslus;
• kokie rezultatai: ko grupė imsis dabar, po šių užsiėmimų;
• ko jūs pats (-i) išmokote aptariamais klausimais ir apie užsiėmimo fasilitavimą.

Periodiška peržiūra su visa grupe taip pat yra svarbi, tačiau ji turėtų būti smagi, tad nepaverskite tos peržiūros dar viena diskusija, ypač jei jau gana daug laiko skyrėte aptarimui ir apibendrinimui. Keletą siūlomų technikų, įskaitant tokias, kuriose naudojama kūno kalba, piešiniai ir skulptūros, rasite2 skyriaus skyrelyje „Užsiėmimai pabaigai“.

Tempas

Daugumą užsiėmimų galima sėkmingai atlikti per 90 minučių, tad neturėtų būti labai sunku išlaikyti gerą ritmą. Vis dėlto, norint išlaikyti dalyvius įsitraukusius, gali padėti trumpos pertraukėlės (pvz., tarp užsiėmimo ir aptarimo bei apibendrinimo, arba tarp aptarimo ir tolesnių veiksmų etapo). Jei energijos dalyviams akivaizdžiai trūksta, galite atlikti aktyvinantį pratimą. Tačiau taip pat atminkite, kaip svarbu leisti žmonėms po užsiėmimo pailsėti.

Grįžtamasis ryšys arba atsiliepimai

Grįžtamasis ryšys – tai atsiliepimas apie tai, ką kažkas pasakė ar padarė. Teikti ir priimti grįžtamąjį ryšį yra įgūdis, kurį turėsite padėti išmokti grupės nariams. Labai dažnai grįžtamasis ryšys būna suprantamas kaip destruktyvi kritika, nors kalbėtojo tikslas galbūt buvo visai ne kritikuoti. Pagrindiniai grįžtamąjį ryšį lydintys žodžiai turėtų būti „pagarba“, „konkretumas“ ir „argumentai“.

Teikiant grįžtamąjį ryšį (atsiliepimus) labai svarbu gerbti kitą žmogų, remtis tuo, ką jis ar ji pasakė ar padarė, ir pateikti požiūrį grindžiančių argumentų. Tarkim, galima sakyti: „Aš visiškai nesutinku su tuo, ką tu ką tik pasakei, nes…“ Daugelis žmonių gali be vargo išsakyti neigiamus atsiliepimus, o tai gali būti skausminga. Jūsų, kaip fasilitatoriaus, užduotis yra rasti būdų užtikrinti, kad grupės nariai savo atsiliepimus išsakytų remdamiesi noru pagelbėti. Pavyzdžiui:

• užtikrinant, kad atsiliepimai būtų pradedami pozityviu teiginiu;
• gerbiant kitą asmenį ir vengiant jį ar jo žodžius / veiksmus menkinančių pastabų;
• dėmesį sutelkiant į elgesį, o ne į asmenį;
• pateikiant savo teiginių priežastis;
• prisiimant atsakomybę už savo žodžius – vartojant „aš manau / sakau…“ sakinių konstrukcijas.

Priimti grįžtamąjį ryšį gali būti sunku, ypač jei dėl kažko nesutariama. Jūsų užduotis – padėti jauniems žmonėms mokytis iš savo patirčių ir padėti jiems jaustis palaikomiems, o ne sumenkintiems. Paraginkite dalyvius pirmiausia atidžiai išklausyti atsiliepimų, nepuolant ginti savęs ar savo pozicijos. Ypač svarbu, kad dalyviai suprastų, ką tiksliai turi omenyje grįžtamąjį ryšį teikiantis asmuo, ir kad turėtų laiko įvertinti jo žodžius prieš nuspręsdami, priimti juos ar atmesti.

Pasipriešinimas iš dalyvių

Dalyvaujamieji užsiėmimai reikalauja daug energijos, tad nors ir naudosite įvairias technikas, pvz., diskusijas, piešimą, vaidmenų pratimus ar muziką, neišvengiamai ne visiems dalyviams patiks visos vykdomos veiklos. Jei dalyvis yra užtikrintas ir geba paaiškinti, kodėl jam nepatinka kažkuri veikla, tuomet jūs galėsite prisitaikyti prie jo ar jos poreikių pasitelkę dialogą ar derybas.

Sakydami „pasipriešinimas iš dalyvių“, turime omenyje tyčinį trukdantį elgesį. Anksčiau ar vėliau visi fasilitatoriai susiduria su dalyvių pasipriešinimu, kuris gali pasireikšti įvairiais pavidalais. Savimi neužtikrintas jaunuolis gali trukdyti užsiėmimui girgždindamas savo kėdę, niūniuodamas ar kalbindamas šalia sėdintįjį. Tarp subtilesnių trukdymo sesijai būdų – su tema nesusijusių klausimų uždavinėjimas arba visko nuleidimas juokais. Kitas „žaidimas“, kurį žaidžia tokioje pozicijoje atsidūrę dalyviai, yra „fasilitatoriaus nužeminimas“: pvz., jie gali sakyti: „Jūs nieko nesuprantat, labai seniai buvot jaunas“ arba „Bet kas, tik ne dar daugiau diskusijų… Kodėl negalim tiesiog ką nors veikti?“ Trečias galimas „žaidimas“ yra bandymas išvengti mokymosi, pvz., sakant: „Taip, bet…“

Žinoma, geriausia būtų tokio priešinimosi išvengti. Tai galite padaryti atidžiai stebėdami kiekvieną grupės narį ir bandydami iš anksto nuspėti jautrias emocijas, kurias gali sukelti tam tikras užsiėmimas ar kuri nors vaidmenų pratimo arba simuliacijos dalis. Įsitikinkite, jog visi dalyviai jaučiasi saugūs ir žino, kad jie visiškai neprivalo sakyti ar atskleisti apie save kažko, ko nenori. Prieš pradėdami bet kurį užsiėmimą, leiskite dalyviams apšilti, o po jo – nurimti.

Galiausiai, neužmirškite palikti pakankamai laiko aptarimui ir diskusijai – kiekvienas dalyvis turi jausti, kad jų nuomonė ir dalyvavimas yra vertinamas.

Kaip tvarkytis susidarius sudėtingai situacijai, turėsite nuspręsti patys, tačiau atminkite, kad paprastai geriausias būdas išspręsti problemą yra ją atvirai pateikti ir leisti pačiai grupei atrasti jos sprendimą. Nesivelkite į ilgas diskusijas ar ginčus su vienu kuriuo grupės nariu, nes tai gali sukelti kitų dalyvių pasipiktinimą ar juos suerzinti, ir tuomet jie praras susidomėjimą.

Konfliktų sprendimas

Jeigu tinkamai sprendžiami, konfliktai gali būti naudingi ir kūrybiški – tiesą sakant, jie yra neišvengiamos ir būtinos ŽST sudedamosios dalys! Kai svarstomi žmogaus teisių klausimai, išvengti nesutarimų ar emocijų yra neįmanoma, nes žmonės skirtingai suvokia pasaulį ir todėl jų įsitikinimais, prielaidomis ir išankstinėmis nuostatomis bus suabejota. Konfliktas kaip žmogaus teisių švietimo dalis suteikia žmonėms galimybę išsiugdyti reikalingus įgūdžius bei požiūrius, tokius kaip kritinis mąstymas ir bendradarbiavimas, empatija ir teisingumo jausmas.

Konfliktus sunku nuspėti iš anksto ir gali būti nelengva išspręsti, ypač jeigu jie kyla dėl to, kad dalyviai jaučiasi nesaugiai imdamiesi su emocijomis ir vertybėmis susijusių klausimų, jeigu jiems nepakanka gebėjimų dirbti grupėje arba jų požiūriai ar vertybės kardinaliai skiriasi. Stenkitės išlikti ramūs ir nesivelkite į konfliktus tarp individų grupėje.

„Kompaso“ užsiėmimais siekiama suteikti mokymosi patyrimus saugioje aplinkoje. Atidžiai juos rinkitės ir pritaikykite, kaip jums reikia. Panaudokite juos stengdamiesi iš dalyvių išgauti skirtingas nuomones; informuokite dalyvius, kad turėti skirtingas nuomones yra visiškai normalu, ir kad žmogaus teisių visuotinumas nereiškia, jog visi jas vienodai supranta.

Keletas patarimų:

• Skirkite pakankamai laiko aptarimui ir diskusijai. Jei reikia – skirkite jo dar daugiau;
• Padėkite paaiškinti dalyvių pozicijas, nuomones ir interesus;
• Sumažinkite įtampą grupėje. Pavyzdžiui, paprašykite visų atsisėsti arba tris minučių pasitarti mažose grupelėse, arba pasakykite ką nors, kas padėtų esamą situaciją pamatyti platesniame kontekste;
• Paraginkite dalyvius aktyviai klausytis vienas kito;
• Pabrėžkite tai, kas žmones vienija, o ne kas juos skiria;
• Bandykite atrasti konsensusą. Skatinkite žmones susitelkti ties bendrais interesais, o ne bandyti ieškoti kompromisų ir atsitraukti nuo savo išdėstytų pozicijų;
• Ieškokite būdų, kurie problemą išspręstų nebeįžiebdami konflikto;
• Pasisiūlykite atskirai pasikalbėti su konkrečiais individais, bet kitu metu.

Kilus rimtesniam ir gilesniam konfliktui, galbūt geriau jo sprendimo paieškas atidėti, kol pasitaikys geresnė proga išspręsti problemą. Tuo tarpu galite pasvarstyti, kaip į konfliktą pažvelgti iš kitokio kampo. Be to, atidėdami bandymus išspręsti konfliktą jūs paliekate laiko į jį įsivėlusiems pareflektuoti apie susidariusią situaciją ir sugalvoti naujų sprendimų.

Grupėje kylančius konfliktus ir jų sprendimų būdus galima panaudoti siekiant išugdyti supratimą apie plačiajame pasaulyje vykstančių konfliktų priežastis. Taip pat ir atvirkščiai: diskusijos apie tarptautinius konfliktus gali suteikti įžvalgų apie asmeninio lygmens konfliktus.

„Kompaso“ užsiėmimų pritaikymas jūsų reikmėms

„Kompaso“ užsiėmimai yra išbandyti įvairiausiose tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo aplinkose; dalyvių atsiliepimai mums parodė, kad, kaip neva sakė Abraomas Linkolnas, „Galima įtikti daliai liaudies visą laiką ir visai liaudžiai tam tikrą laiką, tačiau negalima įtikti visai liaudžiai visą laiką“ – ir tai tikra tiesa! „Kompasas“ – tai vedlys, padėsiantis jums jūsų darbe, bet jis nėra receptų knyga ar akmens plokštėse įrašytas kanonas.

„Kompaso“ autoriai susidūrė su dviem dideliais iššūkiais. Pirmasis – kaip jo užsiėmimus padaryti pakankamai visuotinius, kad juose nagrinėjami klausimai būtų aktualūs plačioms auditorijoms, tačiau tuo pat metu ir pakankamai detalius, kad pasiektų pačią tam tikrų grupių jaučiamo susirūpinimo konkrečia tema esmę. Antrasis iššūkis yra atvirkščias: pateikti užsiėmimus, kurie pakankamai giliai nagrinėtų tam tikroms grupėms svarbius dalykus, bet kartu ir nebūtų nei neaktualūs, nei per daug jautrūs kitoms.

Dėl šių priežasčių čia pateiktus užsiėmimus greičiausiai turėsite pritaikyti ar truputį pakeisti, kad jie atitiktų jaunų žmonių, su kuriais dirbate, poreikius. Šiame vadove yra poskyris apie „Kompase“ naudojamus bazinius metodus. Supratus, kaip veikia įvairios technikos, jums bus lengviau pritaikyti užsiėmimus prie savo grupės poreikių.

Užsiėmimų pritaikymas

Užsiėmimai – tai įrankiai, su kuriais dirbame: turite būti tikri, kad jie atitinka jūsų pasirinktus klausimus ir kad naudojamas užsiėmimo metodas tiks jūsų grupei.

Kruopštus užsiėmimo pritaikymas prie jaunimo, su kuriuo dirbama, poreikių yra fasilitatoriaus atsakomybė.

Praktiniai aspektai

When considering the suitability of the method think about the practicalities:

Sudėtingumas: Jeigu jo lygis per aukštas, pagalvokite, kaip būtų galima užsiėmimą palengvinti. Pavyzdžiui, susiaurinkite temų ratą, perrašykite teiginių korteles ar sugalvokite naujų klausimų aptarimui ir diskusijai. Jei manote, kad yra rizika, jog dalyviams gali būti nuobodu arba jie jausis įžeisti dėl pernelyg lengvo užsiėmimo, tuomet jį panaudokite kaip trumpą ir smagų įvadą į temą.

Grupės dydis: Jei dirbate su didele grupe, jums gali prireikti papildomų fasilitatorių ir daugiau laiko. Jei skiriate daugiau laiko, žiūrėkite, kad nei užsiėmimas, nei jo aptarimas ir apibendrinimas pernelyg neužsitęstų. Galbūt galite per aptarimo ir apibendrinimo etapus didelę grupę padalyti pusiau, o apsitarusios tarpusavyje jos abi gali trumpai pristatyti savo mintis visai grupei. Jei naudojate vaidmenų pratimą, galite paprašyti dviejų žmonių drauge vaidinti vieną vaidmenį ar juo dalytis.

Jei dirbate su nedidele grupe, o užsiėmimas reikalauja darbo mažose grupelėse, tuomet verčiau sumažinkite grupelių, o ne žmonių jose skaičių. Taip išlaikysite nuomonių įvairovę kiekvienoje grupelėje.

Laikas: Galbūt vienam užsiėmimui jums prireiks dviejų sesijų. Arba galite suorganizuoti taip, kad užsiėmimas vyktų tuo metu, kai jam tikrai turėsite pakankamai laiko, pvz., per dvi viena po kitos einančias pamokas mokykloje. Jei dirbate jaunimo centre, užsiėmimą darykite savaitgalį.

Apžvalga: Čia rasite trumpą bazinės technikos, kuria pagrįstas kiekvienas užsiėmimas, aprašymą kartu su patarimais, kaip tą metodą naudoti.

Priemonės: Improvizuokite! Jei neturite didelių popieriaus lapų, nusipirkite tapetų ir juos sukarpykite. Jei esate mažoje ar baldų pilnoje patalpoje, kurioje neužtenka vietos judėti ar pasiskirstyti į mažesnes grupeles, pabandykite surasti didesnę patalpą; arba, jei oras geras – kodėl gi neišėjus į lauką?

Pasiruošimas: Mąstykite kūrybiškai! Jei norite ką nors nukopijuoti ir neturite kopijavimo aparato, bet turite kompiuterį ir spausdintuvą, tuomet tiesiog padarykite skaitmeninę nuotrauką ir atspausdinkite jums reikalingą kopijų kiekį.

Instrukcijos: Kai kurie užsiėmimai suskirstyti į dvi dalis. Gali būti, kad pirmosios dalies jums užteks savo tikslams pasiekti.

Variacijos: Variacijoms reikės arba mažiau, arba daugiau laiko nei pagrindiniam užsiėmimui. Turėkite tai omenyje.

Aptarimas ir apibendrinimas: Jei siūlomi klausimai neatitinka jūsų poreikių, sugalvokite naujų. Įkvėpimui panaudokite aiškinamąsias pastabas. Tačiau visuomet išlaikykite aiškų ryšį su žmogaus teisėmis.

Pasiūlymai būsimiems užsiėmimams: Jei rekomenduojami pasiūlymai netinka, yra neaktualūs ar kelia praktinių problemų, tuomet raskite kitų. Tam galite pasinaudoti užsiėmimų santrauka.

Idėjos veiksmui: Jei rekomenduoti pasiūlymai netinka, yra neaktualūs ar kelia praktinių problemų, tuomet raskite kitų. Čia padėti gali 3 skyrius „Ėmimasis veiksmų“.

Užsiėmimų plėtojimas

Išplėtoti užsiėmimą yra sudėtingesnis darbas nei jį pritaikyti. Pavyzdžiui, jums gali patikti esamo užsiėmimo turinys – teiginių ar vaidmenų kortelės, tačiau galbūt tinkamesnis jums atrodo kitas metodas. Pavyzdžiui, galite panaudoti teiginių korteles iš 244 psl. esančio užsiėmimo „Minutėlę – just a minute“ kartu su užsiėmimo „Kur stovi tu – where do you stand“ metodu.

Arba galbūt norite nagrinėti prieglobsčio prašymo ir pabėgėlių klausimus, ir jums patinka užsiėmimo „Ar galiu užeiti? - can I come in?“ idėjos, tačiau dėl vienos ar kitos priežasties jums atrodo, kad šio užsiėmimo metodas – vaidmenų pratimas – yra netinkamas. Tokiu atveju vis tiek galite padalyti grupę į grupeles, kaip nurodyta šio užsiėmimo aprašyme, joms išdalyti vaidmenų korteles, tačiau panaudoti techniką „Žuvyčių akvariumas“ ir paprašyti dviejų „pabėgėlių“ bei dviejų „imigracijos pareigūnų“ kiekvienam iš eilės pateikti savo pusės argumentų. Kitas variantas, ypač tinkamas didelėse klasėse dirbantiems mokytojams, yra surengti diskusijų debatus arba informuoti visus dalyvius perskaitant vaidmenų korteles ir tada surengti tikrus debatus, pvz., tema „Ši klasė yra įsitikinusi, kad mūsų šalyje visi pabėgėliai turėtų būti svetingai priimami“.

Bendri patarimai

Skatinkite jaunus žmones domėtis, kas vyksta juos supančiame pasaulyje tiek lokaliai, tiek globaliai, ir kaip pradinį išeities tašką savo darbui – bendram darbui – pasiūlykite nagrinėti juos dominančius klausimus. Visuomet bandykite įtraukti jaunus žmones į sprendimus, kaip ir ko jie nori išmokti. Kiek giliai jie įsitrauks, priklausys nuo to, ar dirbate formaliojo, ar neformaliojo švietimo aplinkoje, nuo dalyvių amžiaus, turimo laiko ir išteklių. Tačiau kai tik įmanoma, kvieskite dalyvius pačius nuspręsti, kokiuose užsiėmimuose jie norėtų dalyvauti.

Su kontroversiškais ar provokuojančiais klausimais elkitės atsargiai ir iš anksto apgalvoję. Jei koks nors klausimas jūsų visuomenėje yra tabu ir, tikėtina, sukels valdžios institucijų pasipriešinimą, pamąstykite, kaip galėtumėte jį panagrinėti iš kitos pusės, nebūtinai tiesiogiai. Pavyzdžiui, kvieskite dalyvius pareflektuoti apie su žodžio laisve susijusias teises naudodami istorinį pavyzdį. Būtent tokiu būdu svarstomi religijos, LGBT žmonių teisių ir teisės į santuoką bei šeimą klausimai – užsiėmime „Tikintieji – believers“  ir „Greitai bus pasenę – soon to be outdated“. 

Gyvename pasaulyje, kuriame tam tikri dalykai yra kontroversiški ar skaidantys – tai realybė, kurios pripažinimas yra svarbi ŽTŠ dalis. Tačiau kalbėdami apie su kontroversiškais ar provokuojančiais klausimais susijusias teises turite būti užtikrinti, kad dalyviai jaučiasi saugūs, kad jie nejaučia gėdos ar prievartos atskleisti apie save ar savo įsitikinimus daugiau, nei patys norėtų. Todėl teiginio pratimas ar atvejo analizė yra geri metodai, sukuriantys tam tikrą atstumą tarp asmens ir temos. Kitas būdas – paraginti dalyvius patyrinėti skirtingus požiūrius. Pavyzdžiui, jie galėtų pasikviesti žmogų iš atitinkamos mažumos pasidalyti savo požiūriu su visa grupe.

Jei dalyviai jūsų grupėje yra susiskaldę kokiu nors klausimu, pavyzdžiui, jei keletas jų (mažuma) mano, kad tam tikras dalykas jiems nėra svarbus ar aktualus, paprašykite jų paaiškinti ir pateisinti savo pozicijas. Jums reikės pasistengti, kad jie priimtų idėją tą nenorimą klausimą vis dėlto panagrinėti. Geri būdai sužadinti smalsumą yra filmo parodymas, vizitas (į pabėgėlių centrą, benamiams žmonėms skirtą centrą, etninę parduotuvę ar kavinę), su ta tema tiesiogiai susijusio žmogaus pasikvietimas pasikalbėti su visa grupe.

Jauniems žmonėms svarstant apie veiksmų ėmimąsi, jūs turėsite būti pasiruošę jiems patarti apie jų siūlomo veiksmo pasekmes. Jie turėtų visiškai suvokti galimas ar tikėtinas asmenines, socialines ir politines savo siūlomo veiksmo pasekmes. Svarbus ŽTŠ tikslas – skatinti jaunus žmones mąstyti savo galva ir prisiimti atsakomybę; todėl jūs turėtumėte jiems papasakoti apie galimus sunkumus, pagrįsti savo nuomonę ir patarti. Jei nutiks taip, kad jums reikės įtikinti jaunuolius, jog tam tikra veiksmo forma yra nepatartina, tuomet turėtumėte pateikti jos alternatyvų (žr. 3 skyrių „Ėmimasis veiksmų“, kuriame rasite idėjų įvairioms veiksmų formoms).

Specialios pastabos mokytojams

Iš mokytojų atsiliepimų žinome, kad „Kompasas“ yra naudojamas visos Europos mokyklose – per užsienio kalbos pamokas, geografiją, istoriją, pilietinį ugdymą ir politines studijas. Pavyzdžiui, užsienio kalbos pamokose užsiėmimo „Visi skirtingi – visi lygūs“ citatas galima naudoti kaip tekstus žodyno plėtimui ir suvokimui, o užsiėmimas „Minutėlę – just a minute“ labai tinka kalbėjimo įgūdžiams gerinti. Statistiniai duomenys (juos galima rasti įvairiuose papildomos aiškinamosios informacijos skyreliuose, 5 skyriuje), pavyzdžiui, apie vaikų darbą, lyčių nelygybę ir prieigą prie švietimo gali būti naudojami matematikos pamokose vietoj vadovėlinių pavyzdžių ir taip prisidėti prie žinojimo apie žmogaus teisių klausimus bei domėjimosi jais. „Gyvybės voratinklis – web of life“ galima naudoti biologijos pamokose kaip įvadą į pamokas apie maisto tinklus ar bioįvairovę; „Pasakojimas apie du miestus – a tale of two cities“ – socialinėse studijose; „Tikinčiuosius – believers“ – religiniame ugdyme; „Ašikės istorija – Ashique’s story“ ir „Atsargiai, mes jus stebime – beware we are watching“ geografijos pamokose suteiktų dar vieną požiūrį į prekybą, o „Kovotojų už teises – fighters for rights“ pavyzdžiai paįvairintų pamokas apie pasaulio reikalus. Galimybės – neribotos.

Būtina pripažinti, kad ŽTŠ tikslams pasiekti mokyklos klasės aplinkoje yra keletas esminių kliūčių. Pavyzdžiui, įprastinės pamokos laiko gali užtekti tik patiems trumpiausiems užsiėmimams pabaigti, arba moksleiviai nebūtinai gali daryti įtaką sprendimams dėl to, ką jie mokysis. Be to, galimybės pritaikyti tai, ko išmokta, gali būti žymiai labiau ribotos, tačiau visi šie sunkumai įveikiami. Pavyzdžiui, mokytojai randa būdų tokioms kliūtims kaip ribotas tvarkaraštis įveikti darydami užsiėmimą dvi pamokas arba pasinaudodami „teminėmis savaitėmis“, per kurias įprastiniai tvarkaraščiai nėra taikomi.

Kai kuriose šalyse ŽTŠ reikalauja pokyčių klasės praktikoje, kad vietoj „kreidos ant lentos“ (kuomet mokytojas pateikia mokiniams informaciją, kurią šie turi išmokti atmintinai) būtų pereinama prie kritinio mąstymo ir labiau nepriklausomo mokymosi skatinimo. Šalyse, kuriose mokytojai paprastai neatlieka mokymų vadovo, patarėjo ar fasilitatoriaus vaidmens, pokyčius reikia įgyvendinti pamažu, kad tiek patys mokytojai, tiek mokiniai jaustųsi gerai dirbdami demokratinėje aplinkoje, kurioje vyrauja klausimų kėlimas ir išraiškos laisvė. Pokyčius įgyvendinti mokytojams padės „Kompase“ naudojamų metodų ir technikų supratimas; jos aprašytos žemiau, ten taip pat rasite ir patarimų, kaip organizuoti diskusijas daug mokinių turinčiose klasėse. Kitas būdas ugdytis fasilitavimo įgūdžius – tai dirbti su kuo nors, turinčiu tokio darbo patirties. Pavyzdžiui, iš vietos žmogaus teisių organizacijos galite pasikviesti mokymų vadovą, kuris surengtų sesiją vienas arba kartu su jumis.

Idealiu atveju visų dėstomųjų dalykų mokytojai turėtų būti sistemiškai įgiję tinkamų gebėjimų. Kaip tai padaryti, gali paaiškinti leidinys „Kaip visi mokytojai gali padėti pilietiškumo ir žmogaus teisių švietimui: gebėjimų ugdymo sistema“ (angl. How all teachers can support citizenship and human rights education: a framework for the development of competences).¹³ 

Neseniai Danijos vidurinėse mokyklose vykdyto nedidelio tyrimo apie „Kompaso“ ir „Visi skirtingi – visi lygūs“ patirtinių užsiėmimų naudojimą metu buvo pabrėžta keletas praktinių iššūkių.

Tyrimas atskleidė, kad užsiėmimai visiems labai patiko, o mokytojai pažymėjo, kad moksleiviai labai į juos įsitraukė. Tačiau aptarimo ir apibendrinimo etapuose susidurta su tam tikrais sunkumais: moksleiviams buvo nelengva išsilaisvinti iš jiems įprastos klasės rutinos ir savo komentarus orientuoti ne į mokytoją, o į kitus moksleivius; tai reiškia, kad būta labai nedaug dialogo, laisvo apsikeitimo idėjomis ar ,,bendraamžiai – bendraamžiams“ mokymosi. Moksleiviai tikėjosi sulaukti komentarų ar pataisymų iš mokytojo ir kad šis juos kvies kalbėti vieną po kito. Rezultatas – užsiėmimo dalyviai daugiau laiko praleido galvodami, ką pasakys, o ne klausydamiesi, ką sako kiti, ir jiems atsakydami. Be to, buvo sunku pakeisti įprastinę klasės dinamiką, tad įprastai dominuojantis moksleivis ir toliau dominavo, o linksmasis vaidino kvailį.

Taigi padarytos išvados, kad „Kompaso“ užsiėmimų naudojimas klasėje gali būti labai vertingas, nes įtraukia moksleivius į temą, tačiau kartu tikėtina, jog ne visi ŽTŠ tikslai – ypač ugdyti bendradarbiavimą ir įgūdžius prisiimti atsakomybę bei imtis veiksmų – tokiu būdu gali būti pasiekti. Nepaisant to, mokyklos gali svariai prisidėti ugdant tam tikrus įgūdžius, išdėstytus čia kaip ŽTŠ rezultatai, pvz., aktyvų klausymąsi komunikacijos įgūdžius, kritinį mąstymą ir smalsumą. Panašiai ir veiksmų ėmimasis mokyklos aplinkoje iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti problemiškas. Tačiau ėmimasis veiksmų gali būti skirtingas, o klasėje gali reikšti pagerėjusį bendrą elgesį, didesnę atidą bendraamžiams, mokinių sprendimą patiems daugiau sužinoti apie žmogaus teisių herojus arba kritiškesnį požiūrį į istoriją. Daugiau idėjų, kaip imtis veiksmų, pateikta 3-iajame skyriuje.

Jei mokytojams sunku vykdyti didžiąją dalį užsiėmimų, jie turėtų atminti, kad ŽTŠ taip pat reiškia žinių ir supratimo plėtimą, pvz.: žinių apie tai, kas yra žmogaus teisės, apie istorinę teisių raidą, teisinius instrumentus bei žmogaus teisių reikšmingumą pilietinės visuomenės ir pasaulinės taikos palaikymui – visa tai turi savo vietą ir formaliojo švietimo sistemoje. Papildoma aiškinamoji informacija apie žmogaus teises ir pasaulinę tematiką (kurią rasite 4 ir 5 skyriuose bei prieduose) pati savaime yra vertinga mokymo ir mokymosi medžiaga.

Mokytojai, dirbantys su 7–13 m. vaikais, turėtų iš arčiau susipažinti su „Kompasiuku“ – žmogaus teisių vadovu darbui su vaikais, kurio užsiėmimai galbūt labiau tinka mokyklinės klasės aplinkai.

Pabaigoje – pastaba apie „šiukšlinį ŽTŠ“, t. y. mokymą, kuris apsimeta esąs ŽTŠ, tačiau negali būti pripažintas žmogaus teisių švietimu dėl to, kaip jis vykdomas. Yra daugybė būdų vykdyti žmogaus teisių švietimą, tačiau, kaip paaiškinta šio skyriaus pradžioje, labai svarbu yra procesas. Todėl tam, kad bet koks su žmogaus teisėmis susijęs mokymas būtų pripažintas kaip ŽTŠ, jis turi būti vykdomas gerbiant besimokančiuosius ir įgalinant juos gerbti ir branginti žmogaus teises. ŽTŠ negali būti primestas ar diktuojamas. Be to, ŽTŠ negali būti suprantamas kaip kažkas izoliuotai vykstantis klasėje – jis turi apimti visą mokyklą ir platesnę bendruomenę.

Pagrindiniai metodai, kuriais remiasi „Kompaso“ užsiėmimai

Norint sėkmingai vykdyti „Kompaso“ užsiėmimus, būtina suprasti pagrindinius metodus arba technikas, kuriomis jie remiasi.

Tuos metodus mes vadiname „užsiėmimais“, nes per juos dalyviai būna protiškai (dažnai ir fiziškai) aktyvūs. Tačiau tai yra kur kas daugiau nei tik „užsiėmimai“ laikui leisti: jie turi aiškius edukacinius tikslus, ir mes juos naudojame tikslingai. Kartais užsiėmimai vadinami žaidimais. Tai tarsi reikštų, kad užsiėmimai yra smagūs – ir jie tikrai tokie yra! Deja, yra žmonių, kuriems žodis „žaidimas“ asocijuojasi tik su mažų vaikų žaidimais, ir jie visiškai pamiršta rimtą edukacinę žaidimų vertę.

Pagrindinės metodikos supratimas jums padės ir tuomet, kai turėsite pritaikyti individualius užsiėmimus jaunimo, su kuriuo dirbate, poreikiams, ir tada, kai išplėsite ar kursite savo užsiėmimus. Be to, rašydami instrukcijas užsiėmimams vesti, darėme prielaidą, kad tokie terminai kaip „darbas grupėje“, „minčių lietus“ ar „vaidmenų pratimas“ yra visiems žinomi ir suprantami. Jie paaiškinami ir čia.

Darbas grupėje

Darbas grupėje yra daugelio pratimų pamatas; jis vyksta, kai žmonės dirba kartu, derina skirtingus savo įgūdžius bei talentus ir pasinaudoja savo stiprybėmis užduočiai įvykdyti. Darbo grupėje privalumai:

• Skatina atsakomybę. Kai žmonės jaučia, kad tai, ką daro, yra jų, paprastai jie žymiai aktyviau įsitraukia ir stengiasi užtikrinti gerus rezultatus;
• Ugdo komunikacinius įgūdžius. Žmonės turi klausytis kitų ir suprasti, ką jie sako, mokėti atsakyti į jų išsakytas mintis ir išreikšti savąsias;
• Moko bendradarbiauti. Žmonės netrunka suvokti, kad siekiant bendro tikslo jiems sekasi geriau, kai jie vienas su kitu bendradarbiauja, o ne rungtyniauja;
• Naudoja sprendimų priėmimo įgūdžius. Žmonės netrunka suvokti, kad geriausias sprendimų priėmimo būdas – apžvelgti visą turimą informaciją ir pabandyti surasti visas puses tenkinantį sprendimą. Tas, kuris jaučiasi išstumtas iš sprendimų priėmimo proceso, gali trukdyti visos grupės darbui ir nesilaikyti sprendimo, kurį priėmė likusi grupės dalis.

Svarbu pažymėti, kad sėkmingas grupės darbas turi orientuotis į užduotį; būtina turėti aiškų klausimą, į kurį ieškomas atsakymas, arba aiškiai išsakyta problema, kuriai reikia rasti sprendimą. Visai neproduktyvu tiesiog liepti žmonėms „aptarti šį klausimą“. Kokia bebūtų tema, labai svarbu aiškiai apibrėžti užduotį ir kad dalyviai būtų susikoncentravę siekti tikslo, apie kurį reikėtų papasakoti visai grupei. Tačiau tai nereiškia, kad galutinis rezultatas – vienintelis svarbus dalykas! Esmė tai, kad dirbdami kartu aiškiai apibrėžtoje sistemoje dalyviai gali geriau mokytis paties proceso metu.

Didžiojoje dalyje „Kompaso“ užsiėmimų organizuojamas darbas mažose grupelėse mokymosi ciklo „patirties“ etape (užsiėmimas) ir darbas visoje grupėje „refleksijos“ ir „apibendrinimo“ etapuose (aptarimas ir apibendrinimas). Darbas mažose grupelėse skatina dalyvauti visus ir padeda ugdyti bendradarbiavimu paremtus komandinius įgūdžius. Mažos grupelės dydis priklauso nuo praktinių dalykų, pvz., kiek iš viso yra žmonių ir kiek erdvės turite. Mažą grupelę gali sudaryti 2 ar 3 žmonės, bet geriausia jose dirbti 6–8 žmonėms. Darbas mažose grupelėse gali trukti 15 minučių, vieną valandą ar visą dieną – tai priklauso nuo konkrečios užduoties.

Minčių lietus

Minčių lietus yra būdas pristatyti naują temą, skatinti kūrybiškumą ir per trumpą laiką generuoti daug idėjų. Jį galima naudoti konkrečiai problemai spręsti ar klausimui atsakyti.

Kaip vyksta minčių lietus:

1. Nuspręskite, apie ką norite ,,lyti mintimis“, ir suformuluokite tai trumpu klausimu ar teiginiu.
2. Tą klausimą ar teiginį užrašykite ant didelio popieriaus lapo ar lentos ir pakabinkite taip, kad visi galėtų matyti.
3. Paprašykite dalyvių pasidalyti savo mintimis. Jūs mintis užrašysite po klausimu ar teiginiu vienu žodžiu arba trumpa fraze.
4. Baikite minčių lietų tuomet, kai nebelieka idėjų, o tada...
5. Garsiai perskaitykite užrašytus žodžius ar frazes ir paprašykite dalyvių pakomentuoti.
6. Reziumuokite ir, pasinaudodami naujai įgytomis žiniomis, pereikite prie kito užsiėmimo ar diskusijos.

Minčių lietaus taisyklės:

1. Užrašykite VISUS naujus pasiūlymus. Dažnai nutinka taip, kad kūrybiškiausi ar „beprotiškiausi“ pasiūlymai yra patys naudingiausi ir įdomiausi!
2. Iki pat pabaigos niekas negali nei komentuoti, nei kritikuoti to, kas rašoma ant lentos ar popieriaus lapo.
3. Neskatinkite kartojimosi. Jei kas nors pasiūlo idėją, kuri jau užrašyta, padėkokite ir švelniai parodykite, kur ją jau esate užrašę.
4. Raginkite visus dalyvauti.
5. Savo idėjas išsakykite tik tuomet, jei tai būtina norint paskatinti visą grupę.
6. Jei pasiūlymas neaiškus, paprašykite paaiškinti.

Rašymas ant sienos

Tai – minčių lietaus forma. Fasilitatorius užrašo klausimą ar teiginį, apie kurį bus ,,lyjama mintimis“ – geriausia tai padaryti ant plačios, tuščios sienos. Tačiau ne fasilitatorius ant jos užrašinėja visų garsiai sakomas mintis, o dalyviai jas patys užrašo ant popieriaus lapelių (tam labai tinka lipnūs spalvoti lapeliai) ir patys prilipina ant sienos. Šio metodo privalumai: dalyviai gali ramiai apgalvoti savo atsakymus neveikiami kitų žmonių nuomonių, be to, lapelius galima lengvai perlipinti, o tai padeda sugrupuoti panašias idėjas diskusijos metu.

Asociacijų žaidimas

Tai – dar viena minčių lietaus forma, kurią galima naudoti kaip ledlaužį arba įvadą į diskusiją ar užsiėmimą. Dalyviai sėdi ratu, fasilitatorius pradeda ištardamas raktažodį (pasirinktą žodį, kuris geriausiai atitinka pristatomą temą). Einant ratu, kiekvienas dalyvis pirmiausia pakartoja raktažodį, o tuomet ištaria kitą žodį – patį pirmąjį su raktažodžiu susijusį žodį, kuris šauna į galvą. Žaidimo variacija: dalyviai atkartoja žodį, kurį pasakė prieš tai kalbėjęs grupės narys.

 

Diskusijų užsiėmimai

Diskusijos yra integrali ŽTŠ dalis, nes diskutuodami žmonės išmoksta analizuoti informaciją, kritiškai mąstyti, išsiugdo komunikacijos įgūdžius, dalijasi nuomonėmis ir mokosi iš patirties; būtent todėl „aptarimas ir apibendrinimas“ yra esminė kiekvieno užsiėmimo dalis.

 

 

 

Yra daugybė būdų organizuoti diskusiją, o kai kurie jų – ypač tie, kuriems reikalingas tam tikras bendradarbiavimas ir dalyvavimas – gali būti pagrįstai laikomi savarankiškais užsiėmimais. Pavyzdžiui, diskusijos mažose grupelėse, kai dalyviai turi išspręsti tam tikrą problemą, gali būti laikomos užsiėmimais, pvz.: „Minutėlę – just a minute“ ar „Pasikalbėkime apie seksą – lets talk about sex“. Nereikia nė minėti, kad po tokio užsiėmimo dalyviai vis tiek turi aptarti ir įvertinti tai, ko išmoko!

Diskusijos didelėse grupėse

,,Dūzgiančios grupelės“

Šis metodas pasitarnauja tuomet, kai visos grupės diskusijoje nekyla jokių minčių. Paprašykite dalyvių keletą minučių temą aptarinėti porose arba mažose grupelėse, o tuomet pasidalinti savo idėjomis su visa grupe. Netrukus pamatysite, kad aplinkui pradėjo „dūgzti“ pokalbiai, o dalyviai – „dūgzti“ idėjomis!

Teiginių pratimas

Ši technika padeda dalyviams išreikšti nuomonę, kurią nebūtinai reikia pagrįsti. Tai – švelnus būdas paskatinti dalyvius pasitikėti savimi ir išreikšti savo nuomonę.

Paruoškite keletą teiginių (turėtų užtekti 4–6) tema arba temomis, kurias norite su grupe panagrinėti. Padarykite du ženklus: „Sutinku“ ir „Nesutinku“ ir padėkite juos ant grindų 6–8 metrų atstumu vienas nuo kito. Jei norite, galite tarp abiejų ženklų ant žemės nutiesti virvutę arba lipnią juostą – tai simbolizuotų tęstinumą tarp dviejų nuomonės kraštutinumų.

Perskaitykite vieną iš savo pasiruoštų teiginių ir paprašykite dalyvių atsistoti tarp dviejų kraštutinumų toje vietoje, kuri atitinka jų nuomonę; neapsisprendusieji lieka pačiame centre. Pakvieskite dalyvius paaiškinti, kodėl jie stovi būtent toje vietoje. Paraginkite juos pakeisti savo vietą linijoje, jei, išgirdę naujus argumentus, jie pakeitė savo pradinę nuomonę.

Šio pratimo variacija vadinasi „Požiūriai“. Padarykite keturis ženklus, kurių kiekvieną prikabinkite prie vienos iš keturių patalpos sienų: „Sutinku“, „Nesutinku“, „Nežinau“, „Noriu kai ką pasakyti“. Kaip ir prieš tai, dalyviai atsistoja šalia to teiginio, kuris jiems yra tinkamiausias, ir jie gali bet kada keisti savo poziciją.

„Žuvyčių akvariumas“

Šis metodas padeda dalyviams nukreipti savo komentarus vienam į kitą, o ne į fasilitatorių ar mokytoją. Pakvieskite kelis (idealiu atveju 6–8) dalyvius susėsti mažu ratu patalpos viduryje ir diskutuoti kokia nors tema; visi kiti dalyviai tuo metu sėdi aplink juos ir klausosi „žuvyčių akvariumo“. Vienam iš stebinčiųjų užsinorėjus prisidėti prie diskusijos, tas žmogus prieina arčiau ir atsitupia ar atsiklaupia šalia vienos iš „žuvų“. Ta „žuvis“ tuomet apsikeičia su juo vietomis, t. y. prisijungia prie besiklausančiųjų.

Šis metodas turi keletą privalumų, kurių pagrindinis – tai, kad dalyviai gali kontroliuoti diskusiją: asmuo gali pradėti kalbėti tuomet, kai pats nusprendžia, o kiti grupės nariai gali nutildyti asmenį, kuris ilgai kalba arba nuolat kartoja tą patį – jį tiesiog gali pakeisti kitu.

Debatai

Tradiciniai debatai yra naudingi, ypač klasėje, kurioje yra mažiau galimybių naudoti kitus diskusijos metodus. Jeigu, pavyzdžiui, visa klasė diskutuos tema „Tikime, kad žmogaus teisės nėra visuotinės, o tik Vakarų išradimas“, tuomet leiskite vienam iš moksleivių, o ne mokytojui, būti jų pirmininku.

Kita debatų forma – tai specialistų grupės debatai: grupė „ekspertų“ pakviečiama atsakyti į auditorijos klausimus. Tai yra geras būdas paskleisti informaciją, paskatinti kelti klausimus, įgalinti žmones nagrinėti skirtingus požiūrius ir parodyti, kad žmogaus teisės yra sudėtingos. Pavyzdžiui, išdalinkite užsiėmimo „Makah banginių medžioklė – Makah whaling“ vaidmenų korteles aštuoniems savanoriams (po du žmones reprezentuos kiekvieną iš keturių besiginčijančių organizacijų). Šie aštuoni žmonės korteles naudoja savo pozicijoms paruošti, tuomet sėdasi prie stalo atsakinėti į klausimus ir įrodinėti savo požiūrius likusiai klasei. Pabaigoje visa klasė gali balsuoti, ar banginių medžioklę derėtų uždrausti, ar ne.

Diskusijos mažose grupelėse

Diskusijas geriausia rengti mažose grupelėse, nes tuomet visi turi daugiau galimybių pasisakyti. Žmonės ne tik drąsiau jaučiasi reikšdami savo mintis mažose grupelėse, bet ir kiekvienam jų tenka daugiau bendro laiko pasisakymams.

Diskusijų užsiėmimai remiasi kokia nors stimuliuojančia medžiaga, kuri paprastai pateikiama kortelėse. Tokie stimulai gali būti TV naujienų reportažai, plakatai, teiginių kortelės, atvejų analizės, paveikslėliai. Ruošiant stimuliuojančias priemones, svarbu turėti omenyje savo tikslinę grupę ir vengti informacijos, kuri galėtų įžeisti arba būti pernelyg asmeniška. Taip pat reikia atsižvelgti į jaunesnių grupių skaitymo įgūdžius ir kalbos įgūdžius, jei dirbate daugiakultūrėje grupėje; abiem atvejais jūsų kalba turi būti paprasta. Informacija kortelėse turi būti kaip įmanoma trumpesnė, geriausia 2–8 eilutės ir pusė A4 lapo (tačiau tai – maksimumas).

AAA BBB CCC

Ši technika labai naudinga tuomet, kai norite, kad žmonės išsiugdytų žinias ir supratimą be jūsų „mokymo“. Žmonės dirba mažose grupelėse, kad pagilintų savo suvokimą kokiu nors pasirinktos temos aspektu. Tuomet grupelės persigrupuoja ir dalijasi įgytomis žiniomis.

Kiekvienai grupei paruoškite teiginio ar klausimo kortelę ta tema, kuria norite dirbti. Kiekviena grupė aptarinės skirtingą to paties dalyko aspektą.

Paprašykite dalyvių pasidalyti į tris mažas grupeles: grupę A, grupę B ir grupę C. Kiekvienai grupei duokite laiko (dėl kurio iš anksto sutarsite) klausimui ar problemai aptarti. Tuomet jas perskirstykite taip, kad kiekvienoje naujoje grupelėje būtų po vieną narį iš ankstesnės grupelės; kitaip tariant, naujosios grupelės yra sudarytos iš ABC, ABC ir ABC. Duokite ABC grupelėms užduotį išspręsti problemą ar pasiekti konsensusą, reikalaujantį kiekvieno nario indėlio.

Teiginiai kepurėje

Tai – jautrus būdas pristatyti temą, prakalbinti žmones ar sukurti idėjų. Paruoškite teiginių ar klausimų kortelių ir sudėkite jas į kepurę. Šią paleiskite ratu arba padėkite į rato vidurį. Paprašykite dalyvių iš eilės ištraukti po kortelę ir ją pakomentuoti.

Fasilitatorius (-ė) gali paprašyti pačių dalyvių paruošti teiginių ar klausimų korteles. Taip klausimai grupei gali būti pateikti anonimiškai, o tai naudinga aptarinėjant klausimus, kurie gali būti jautrūs.

Reitingavimas

Ši diskusijos užsiėmimo forma naudinga tuomet, kai norite paskatinti koncentruotą diskusiją mažose grupelėse. Kiekvienai grupelei reikės turėti po vieną teiginių kortelių rinkinį; tinkamas teiginių skaičius – nuo 9 iki 12. Pasirinkite paprastus, su aptariama tema susijusius teiginius ir užrašykite juos po vieną ant kortelių.

Grupės aptaria teiginius ir bando susitarti dėl jų svarbos eiliškumo. Skirstyti galima kopėčių arba deimanto principu. Kopėčių reitingavime svarbiausias teiginys yra viršuje, už jį truputį mažiau svarbus – po juo ir t. t. iki paties nesvarbiausio teiginio, kuris atsiduria pačioje apačioje.

Deimantiniam reitingavimui jums reikės devynių teiginių kortelių. Pirmiausia dalyviai derasi, kuris iš teiginių yra svarbiausias, tada – kurie du iš likusiųjų yra mažiau svarbūs, po to – kurie trys yra vidutiniškai svarbūs ir t. t., kaip parodyta diagramoje. Kadangi klausimai dažnai nėra tik ,,juodi“ ar ,,balti“, toks reitingavimas dažnai būna tinkamesnis metodas už aukščiau minėtą paprastą reitingavimą. Jame mažiau gudravimo, todėl dalyviams jis priimtinesnis. Taip pat jis suteikia daugiau galimybių konsensusui pasiekti. Galima reitingavimo metodo variacija – surašyti aštuonis teiginius ir vieną kortelę palikti tuščią, kad dalyviai patys ant jos galėtų užrašyti devintąjį teiginį.

Atvejo analizės

Atvejo analizės yra trumpi pasakojimai arba istorijos apie žmones ar įvykius, skirti tam tikrai problemai iliustruoti. Kaip ir teiginių kortelės, jie yra naudingi įrankiai nedidaktiškai pateikti informaciją. Jie vertingi ir tuo, kad sukuria atstumą tarp dalyvių ir aptariamos problemos, todėl temos aptarimas tampa mažiau grėsmingas. Pavyzdžiui, jei jūsų grupėje yra peštukų, priekabiautojų ar patyčiomis užsiimančių asmenų ir jūs norite šią temą panagrinėti, galite pateikti pasakojimą apie patyčias, kuriame būtų paralelių su tikrąja situacija. Dalyviai perskaito istoriją, analizuoja problemą ir bando pateikti siūlymų, kaip ją išspręsti.

Drama

Idėjų ir problemų nagrinėjimas per dramą (teatrą) gali suteikti žmonėms erdvę emocijoms, mintims, svajonėms ir kūrybiškumui, kurių jie galbūt neturėtų kur išreikšti. Drama įtraukia žmogų visą – jo protą, širdį ir kūną, tad veikia ne tik intelektas, bet ir emocijos bei pojūčiai; būtent dėl to drama yra galingas įrankis. Be to, ji yra ir labai efektyvi technika, nes tinka visų mokymosi tipų žmonėms – klausos, vizualiniams ir kinestetiniams arba teikiantiems prioritetą lytėjimo pojūčiui.

Po bet kokio dramos pagrindu vykdomo užsiėmimo, įskaitant vaidmenų pratimus ir simuliacijas, ypač svarbus yra aptarimas. Žaidėjams gali prireikti šiek tiek laiko „išeiti“ iš savo vaidmenų prieš pradedant diskusiją apie tai, kaip jie jautėsi pratimo metu ir kodėl elgėsi būtent taip.

Vaidmenų pratimai

Vaidmenų pratimas – tai trumpa dalyvių vaidinama drama. Nors vaidindami kokias nors situacijas dalyviai remiasi savo pačių gyvenimiškomis patirtimis, paprastai vaidmenų pratimai yra improvizuojami. Jie gali padėti geriau suprasti tam tikrą situaciją ir sukelti empatiją joje vaizduojamiems žmonėms, taip pat padeda patirti sunkias situacijas saugioje aplinkoje.

Vaidmenų pratimus reikia naudoti jautriai ir atsakingai. Pirmiausia svarbu užtikrinti, kad dalyviai turėtų laiko išeiti iš savo vaidmens. Antra, privaloma gerbti individų jausmus ir socialinę grupės struktūrą. Pavyzdžiui, žaidžiant vaidmenų pratimą apie žmones su negalia reikia atsižvelgti į tai, kad galbūt kai kurie dalyviai patys turi kokią nors negalią (kuri gali būti nematoma), jų giminės ar artimi draugai. Jie neturėtų jaustis įžeisti, verčiami „prisipažinti“ ar marginalizuojami. Jei taip nutinka, priimkite tai rimtai, atsiprašykite ir paaiškinkite.

Be to, atsargiai elkitės su stereotipais. Per vaidmenų pratimus paaiškėja, ką dalyviai iš tikrųjų galvoja apie tam tikrus žmones, nes jie juos vaidina arba imituoja. Dėl to šie pratimai ir yra labai smagūs! Tačiau per aptarimą gerai būtų paklausti: „Ar manote, kad tie žmonės realiame gyvenime iš tiesų yra tokie, kokius juos suvaidinote?“ Parodyti žmonėms būtinybę nuolatos kritiškai peržvelgti informaciją yra gera edukacinė praktika; paklauskite dalyvių, iš kur jie gavo informaciją, kuria grindė savo personažus.

Simuliacijos

Simuliacijas galima laikyti išplėstais, struktūrizuotais vaidmenų pratimais (bet juose mažiau improvizacijos), įtraukiančiais dalyvius į jiems nepažįstamas situacijas ir vaidmenis. Pavyzdžiui, teismo salė užsiėmime „Prieiga prie medikamentų – access to medicaments“ yra apibrėžta ir tiksliai apibūdinta, o dalyviams jų būsimi vaidmenys yra detaliai paaiškinti. Simuliacijoms reikia didesnio emocinio įsitraukimo ir intelektinių gebėjimų, ypač tų žaidėjų, kurie turi pasisakyti už požiūrį, su kuriuo asmeniškai nesutinka.

Forumo teatras

Forumo teatras – interaktyvi teatro forma, skatinanti auditorijos dalyvavimą ir nagrinėjanti skirtingus problemos sprendimų variantus. Forumo teatrą (dar vadinamą Boalio teatru, Engiamųjų teatru arba Teatru vystymuisi) XX a. 8-ajame deš. sukūrė Augusto Boalis, norėjęs įgalinti savo žiūrovus.

Forumo teatras yra vaidmenų pratimo forma. Žiūrovai stebi trumpą pasirodymą, kurio pagrindinis veikėjas patiria priespaudą arba susiduria su kliūtimi, kurios negeba įveikti; tema pristatoma taip, kad turėtų aiškių ir ryškių sąsajų su žiūrovų gyvenimais. Po pirmo suvaidinimo spektaklis kartojamas, tuomet žiūrovai jau gali eiti į sceną ir siūlyti protagonistui kitus galimus (alternatyvius) jo elgesio variantus. Aktoriai nagrinėja tokių pasirinkimų pasekmes kartu su žiūrovais; tai sukuria tam tikrus teatrinius debatus, kurių metu repetuojamos patirtys ir idėjos bei jomis dalijamasi, o tai generuoja ir solidarumą, ir įgalinimo jausmą.

Forumo teatras yra labai naudingas įrankis ŽTŠ, pvz., nagrinėjant būdus, kaip spręsti problemas ar konfliktus. Jis leidžia žmonėms patiems eiti į sceną ir nagrinėti įvairias galimybes. Taip tai gali tapti tikros situacijos repeticija arba pagalba atrandant ir analizuojant alternatyvas bet kokiai situacijai praeityje, dabartyje ir ateityje.

Audiovizualiniai metodai

Paveikslėlių naudojimas: nuotraukos, karikatūros, piešiniai, koliažai

„Vienas paveikslėlis lygus tūkstančiui žodžių.“ Vizualiniai paveikslėliai yra galingi įrankiai tiek informacijai suteikti, tiek susidomėjimui žadinti. Atminkite, kad ir piešimas – svarbi saviraiškos ir komunikacijos priemonė ne tik tiems, kurių stiprus vizualinis mąstymas, bet ir tiems, kurie nelabai tvirtai jaučiasi išreikšdami save žodžiais. Idėjos užsiėmimams su paveikslėliais ir piešiniais pateikiamos 2-o skyriaus poskyryje, pavadintame „Žaidžiant su paveikslėliais – Playing with pictures“.

Patarimai, kaip susikurti paveikslėlių kolekciją

Paveikslėliai yra toks įvairiapusis įrankis, kad fasilitatoriams rekomenduojama susikurti nuosavą jų archyvą. Paveikslėlių galima prisirinkti iš laikraščių, žurnalų, plakatų, kelionių brošiūrų, atvirukų ar atviručių.

Apkarpykite paveikslėlių kraštus, priklijuokite ant storesnio popieriaus ir apdenkite permatoma lipnia plėvele, kad būtų apsaugoti ir malonūs paliesti. Jūsų kolekcija labiau panėšės į kortelių rinkinį, jeigu jas visas padarysite vienodo dydžio. Idealiausia būtų A4 dydžio, bet ir A5 yra geras, praktiškas kompromisas.

Būtų naudinga kitoje paveikslėlio pusėje užrašyti tik jo nuorodos numerį, o šaltinį, originalų pavadinimą ir kitą naudingą informaciją užsirašyti kur nors kitur. Tuomet ši informacija nedings, bet ir neblaškys žmonių užsiėmimo metu, jie galės sutelkti dėmesį tik į patį paveikslėlį.

Rinkdamiesi paveikslėlius, pasistenkite juos surinkti iš visų keturių pasaulio dalių, taip pat iš skirtingų natūralių ir socialinių aplinkų. Rinkdamiesi žmones vaizduojančius paveikslėlius, siekite įvairovės ir turėkite omenyje lytį, rasę, (ne)galią, amžių, tautybę ir kultūrą. Taip pat atminkite jų dydžio ir spalvos lemiamą atskirų paveikslėlių poveikį – tai gali iškreipti paveikslėlio supratimą, tad pasistenkite savo kolekciją harmonizuoti, kad turėtumėte pakankamai vientisą rinkinį.

Nepamirškite patikrinti, ar naudodami nuotraukas ir paveikslėlius nepažeidžiate autoriaus teisių.

Filmų, vaizdo įrašų ir radijo laidų naudojimas

Filmai, vaizdo įrašai ir radijo laidos yra galingi ŽTŠ įrankiai, labai mėgstami jaunimo. Diskusija pažiūrėjus kokį nors filmą – gera tolesnio darbo pradžia. Per ją galima kalbėti apie pirminę žmonių reakciją į filmą, ar gyvenime taip irgi nutinka, ar veikėjai vaizduojami realistiškai, o galbūt jie bandė reklamuoti kokį nors politinį ar moralinį požiūrį, ir, žinoma, apie tai, kurios žmogaus teisės tame filme paliestos! 

Nepamirškite patikrinti, ar vaizdo įrašai, kuriuos norite naudoti, nėra kaip nors apriboti autoriaus teisių. Filmo rodymas klasėje ar jaunimo grupei gali būti laikomas viešu rodymu, kuriam reikalingas jo autorių leidimas.

Fotografavimas, filmų ir vaizdo įrašų kūrimas

Naudojant skaitmenines vaizdo kameras ir išmaniąsias telefonų technologijas fotografavimas ir filmavimas šiandien yra prieinamas beveik visiems. Jaunimo sukurtos nuotraukos ir filmai akivaizdžiai parodo jo požiūrį ir yra patraukli medžiaga publikai.

Videolaiškai

Videolaiškai yra įrodytas būdas užtvaroms ir išankstiniams nusistatymams sugriauti. Jie padeda žmonėms, kurie kitu atveju negalėtų gyvai susitikti, „kalbėtis“ ir dalytis įžvalgomis apie savo gyvenimus ir kas jiems yra svarbu. Vienas pavyzdžių – britų televizijos projektas, kuriame romė ir šalia siūlomos naujos romų stovyklavietės gyvenanti moteris griežtai atsisakė viena su kita kalbėtis, tačiau derybininkams pavyko įtikinti jas nusiųsti viena kitai po keletą videolaiškų. Jos abi tas videolaiškų serijas pradėjo parodydamos savo namus ir supažindindamos su savo šeimomis. Kituose laiškuose pamažu atskleidžiant daugiau asmeninio gyvenimo detalių, išankstinės nuostatos išsisklaidė – jas pakeitė supratimas ir empatija. Abi moterys suprato turinčios daugiau bendro, nei kada galėjusios įsivaizduoti, ir galiausiai susitarė susitikti gyvai.

Žiniasklaida: laikraščiai, žurnalai, radijas, televizija, internetas

Žiniasklaida – užtikrintas medžiagos diskusijoms šaltinis. Visuomet įdomu padiskutuoti apie tai, kaip naujienos ar informacija yra pristatoma, ir paanalizuoti jų tendencingumą bei stereotipus. Tolesnės diskusijos gali aprėpti tokius dalykus kaip žiniasklaidos savininkai, politinis iškraipymas, cenzūra ir išraiškos laisvė. Užsiėmimas „Pirmasis puslapis – front page“​​​​​​​ konkrečiai skirtas šiems klausimams; daugiau papildomos aiškinamosios informacijos apie žiniasklaidą rasite čia. Pakartosime: nepamirškite patikrinti, ar jūsų norima naudoti medžiaga nėra saugoma autoriaus teisių.

¹¹ Mokomojoje medžiagoje „Training Essentials“ ir „Organisational Management“ pateikiama naudingos informacijos apie mokymosi stilius ir fasilitatorių bei mokymų vadovų požiūrius. Mokomoji m-ga „Training Essentials“, Europos Tarybos leidykla, 2002 m. Mokomoji m-ga „Organisational Management“, Europos Tarybos leidykla, 2000 m. Parsisiųsti galima iš:​​​​​​​ www.youth-partnership-eu.coe.int
¹² Gollob, R., Krapf, P., Ólafsdóttir, Ó., ir Weidinger, W. (2010) Educating for democracy: Background materials on democratic citizenship and human rights education. Strasbūras: Europos Taryba
¹³ Brett, P., Mompoint-Gaillard, P. ir Salema M.H. (2009) How all teachers can support citizenship and human rights education: a framework for the development of competences. Strasbūras: Europos Taryba