Šio žodynėlio tikslas – pateikti „Kompaso“ vartotojams trumpus šiame vadove naudojamų pagrindinių koncepcijų, konvencijų ir terminų apibrėžimus ar paaiškinimus. Detalesnės informacijos skaitytojas ras atitinkamose 5-o skyriaus skiltyse bei internete.

Advokacija: vieša parama idėjai, įvykiui ar būdui kažką daryti.

Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija: (Afrikos chartija, kartais dar vadinama Bandžiulio charija); Afrikos vienybės organizacijos (AVO) 1981 m. priimta regioninė Afrikos žemyno žmogaus teisių sutartis.

Amerikos žmogaus teisių konvencija: (Amerikos konvencija); Amerikos valstybių organizacijos (AVO) 1969 m. priimta žmogaus teisių sutartis. Ji apima Šiaurės, Centrinę ir Pietų Amerikas.

Antisemitizmas: žydų kilmės ar išpažįstančių judaizmą žmonių baimė, neapykanta jiems, piktavalystė, įtarimai, prietarai jų atžvilgiu, jų diskriminacija ir nesąžiningas elgesys su jais. Tam tikra samprata apie žydus, kuri gali pasireikšti neapykanta žydams. Žodinės ir fizinės antisemitizmo apraiškos yra nukreiptos į žydus arba nežydų tautybės asmenis ir (arba) jų nuosavybę, žydų bendruomenės institucijas ir religinius objektus. (IHRA darbinė apibrėžtis https://holocaustremembrance. com). Diskriminacija, išankstinis nusistatymas, priešiškumas ar smurtas prieš žydus kaip žydus arba žydų institucijas kaip žydiškas (Jeruzalės deklaracija dėl antisemitizmo www.jerusalemdeclaration.org).

Antros kartos teisės: teisės, į viešąjį diskursą patekusios maždaug XX a. pradžioje ir daugiausia apimančios ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias kaip teisė į tinkamą gyvenimo lygį, sveikatos priežiūrą, būstą ir švietimą. Pagrindinis šias teises kodifikuojantis dokumentas yra Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.

Apartheidas: nežmoniški žudymo, prievartavimo, kankinimo, įverginimo veiksmai ir kiti nusikaltimai žmoniškumui, vykdomi institucionalizuoto sisteminės priespaudos ir vienos rasinės grupės dominavimo prieš kitą ar kitas režimo kontekste, ir vykdomi su tikslu tą režimą išlaikyti.

Apibendrinimas: struktūrizuotas pokalbis tarp fasilitatorių ir dalyvių, kuriuo siekiama įgalinti dalyvius analizuoti tai, ką jie išmoko per patirtinį ir dalyvaujamąjį užsiėmimą. Proceso metu dalyviai reflektuoja, kaip šis išmokimas siejasi su jų jau turimomis žiniomis ir kaip jie gali panaudoti tai ateityje.

Aplinkos teisės: paprastai taip įvardijamos individų teisės į saugią, sveiką ir ekologiškai tvirtą aplinką. Kartais vartojama turint omenyje „teises“, kurias gali turėti pati aplinka – įskaitant gyvūnų, augalų ir ekosistemų teises išgyventi žmogaus veiksmų poveikį.

Aptarimas: struktūrizuotas pokalbis tarp fasilitatorių ir dalyvių, siekiant apžvelgti patyriminį ir dalyvaujamąjį užsiėmimą; pasikalbėti apie tai, kas įvyko ir kaip žmonės jautėsi. Tikslas – padėti dalyviams patikslinti savo mintis ir jausmus saugioje aplinkoje.

Arabų žmogaus teisių chartija: Arabų valstybių lygos tarybos priimta 2004 m. gegužės 22 d., ji patvirtina VŽTD, Tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose ir Kairo deklaracijoje dėl žmogaus teisių islame pateiktus principus.

Arbitražas: procesas, kuomet, vietoj ėjimo į teismą, nesutariančios šalys paprašo trečio asmens išklausyti jų argumentus ir priimti sprendimą, kurio jos pažada laikytis.

Asociacija: individų grupės sukurta organizacija, siekianti nustatytų tikslų. Tokios organizacijos gali būti vadinamos savanoriškomis organizacijomis, savanoriškomis asociacijomis ir neinkorporuotomis asociacijomis. Nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra asociacijos. Asociacijos sudaro vadinamosios „pilietinės visuomenės“ pagrindą.

Atskaitomybė: procesas, kuomet valdžios institucios parodo, paaiškina ir pateisina savo vykdomus įsipareigojimus tautai.

Autokratija: vieno asmens ar mažos grupės valdžia, turinti neribotą galią. Bendroji konvencija: konvencija, nustatanti principus ir normas, kuriomis bus imamasi tarptautinių veiksmų, ir numatanti derybų dėl detalesnių susitarimų, reikalingų problemai spręsti, procedūrą.

Chartija: dokumentas, kuriame išdėstomos suteikiamos teisės ar privilegijos.

Čiabuviai (vietiniai) žmonės: juos apibrėžia tiek jų santykis su žeme, tiek įgimti bruožai, kurių jie gali turėti. Jie kenčia nuo kolonizacijos, visuomet savo valstybėse atsiduria paraštėse ir dažnai yra gentiniai. Daugybė čiabuvių žmonių nori, kad jų, kaip atskirų tautų, teisės būtų pripažįstamos – tokios teisės kaip laisvo apsisprendimo teisė ir teisė kontroliuoti savo visuomenių vystymąsi. Jungtinių Tautų deklaracija dėl vietos tautų teisių, 2007 m.

Dalyvavimas: dalyvavimas bendruomenės ar visuomenės viešajame gyvenime. Europos Tarybos pataisyta Europos chartiją dėl jaunimo dalyvavimo vietos ir regioniniame gyvenime yra tarptautinės politikos dokumentas, skatinantis jaunimo dalyvavimą vietos lygmeniu; jį 2003 m. priėmė Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongresas.

Darnus vystymasis: vystymasis, patenkinantis šiandienos poreikius nestatant į pavojų ateities kartų gebėjimo patenkinti savuosius. Terminą pirmą kartą pavartojo Pasaulinė aplinkos ir vystymosi komisija, kurią JT sukvietė 1983 m.

Daugiakultūris: žmonės iš skirtingų kultūrų gyvena šalia vieni kitų bendruomenėje, įvairiai sąveikauja, tačiau tuo pat metu išlaiko savo išskirtinius bruožus.

Deklaracija: teisiškai neįpareigojantis dokumentas, skelbiantis sutarus principus bei standartus. JT konferencijose, tokiose kaip 1993 m. JT žmogaus teisių konferencijoje Vienoje ir 1995 m. Pasaulinėje moterų konferencijoje Pekine, paprastai sukuriamos dviejų tipų deklaracijos: vieną parašo valstybių atstovai, kitą – nevyriausybinės organizacijos (NVO). JT Generalinė Asamblėja dažnai publikuoja įtakingas, bet teisiškai neįpareigojančias deklaracijas.

Demokratija: valdymo forma, kuomet teisė valdyti gaunama iš žmonių – arba tiesioginiu referendumu, arba per atstovus, kuriuos žmonės išrenka balsuoti.

Derybos: procesas, kurio metu susiginčiję žmonės vienas su kitu kalbasi, kad išspręstų savo problemą.

Didėjantis pajėgumas: Vaiko teisių konvencijoje naudojamas principas, kuris rekomenduoja didesnį vaiko teisių panaudojimą santykyje su jo ar jos didėjančia kognityvia ir emocine branda.

Dingimas: šis žodis vartojamas, kai žmonės pradingsta, nes jie buvo nužudyti arba slapta įkalinti valdžios organų ar kitų institucijų. Jie pradanginami dėl savo politinių nuomonių arba veiklų prieš neteisingus režimus ar organizacijų doktrinas.

Diskriminacija: bet koks atskyrimas, išstūmimas arba preferencijos apribojimas, grindžiamas rase, kultūra, etnine kilme, tautybe, seksualine orientacija, religija, fizine negalia ar kitu bruožu, kuris nėra susijęs su aptariamu klausimu.

Eiblizmas: (kartais dar vadinamas nugalinimu) diskriminacinis, slegiantis ar išnaudojantis elgesys, kylantis iš įsitikinimo, kad žmonės su negalia yra prastesni už kitus.

Ekonominės teisės: teisės, susijusios su gyvenimui būtinų dalykų gamyba, vystymu ar valdymu. Jos yra paskelbtos VŽTD ir jas saugo TESKTP bei Europos socialinė chartija.

Ekonominis (-ė): susijęs su materialinių turtų gamybos, vystymo ar valdymo faktoriais.

Europos Sąjungos Teisingumo teismas: (dažnai vadinamas tiesiog „teismu“); įkurtas 1952 m. Su būstine Liuksemburge, jo darbas yra užtikrinti, kad ES teisės aktai visose ES šalyse yra interpretuojami ir taikomi vienodai – t. y. kad įstatymas yra vienodas visiems. Pvz., jis užtikrina, kad tuo pačiu klausimu nacionaliniai teismai nepriiminėtų skirtingų sprendimų.

Europos konvencija prieš kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą: 1987 m. Europos Tarybos priimta regioninė žmogaus teisių sutartis, kuria siekiama užkirsti kelią įvairiems valdžios organų sulaikytų ir tokiose vietose kaip kalėjimas, jaunimo pataisos namai, policijos nuovados, pabėgėlių stovyklos ar psichiatrinės ligoninės laikomų žmonių teisių pažeidimams.

Europos kultūros konvencija: (Europos Tarybos priimta 1954 m.; įsigaliojo 1955 m.); regioninė sutartis, kuria suteikiama oficiali sistema Europos Tarybos veiklai švietimo, kultūros, paveldo, jaunimo ir sporto srityse. Priedas prie Europos konvencijos, Kultūros konvencija siekia apsaugoti Europos kultūrą ir išvystyti visapusį jos skirtingų tautų kultūrinės įvairovės supratimą ir vertinimą.

Europos parlamentas: tiesiogiai renkama parlamentinė Europos Sąjungos institucija. Turi dvi susitikimų vietas – Strasbūrą ir Briuselį. EP yra 705 nariai (MEPai).

Europos Sąjunga (ES): ekonominė ir politinė Europoje įsikūrusių šalių narių sąjunga, siekianti regioninės integracijos ir socialinio bendradarbiavimo. ES buvo įkurta 1993 m. Mastrichto sutartimi.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO): į saugumą orientuota tarpvyriausybinė organizacija, suburianti kartu beveik visas Europos ir Centrinės Azijos šalis, o taip pat JAV ir Kanadą. Jos mandatas apima tokius dalykus kaip ginklų kontrolė, žmogaus teisės, spaudos laisvė ir sąžiningi rinkimai.

Europos socialinė chartija: (Europos Tarybos priimta 1962 m.; peržiūrėta 1996 m.); regioninė sutartis, garantuojanti socialines ir ekonomines žmogaus teises; papildo Europos konvenciją, kurioje pagrinde atspindimos pilietinės ir politinės teisės.

Europos socialinių teisių komitetas: organas, prižiūrintis, kaip valstybės laikosi Europos socialinės chartijos. Jį sudaro 15 nepriklausomų ir nešališkų ekspertų, kurie reguliariai susitinka apsvarstyti šalių dalyvių pateiktų socialinės chartijos įgyvendinimo ataskaitų.

Europos Taryba: įkurta 1949 m. ginti ir puoselėti žmogaus teises, demokratiją ir teisinę valstybę. Šiandien 46 jos šalys narės padengia beveik visą Europos žemyną. Jos būstinė yra Strasbūre.

Europos Tarybos parlamentinė asamblėja (ETPA): įsikūrusi Strasbūre, ETPA susitinka keturis kartus per metus aptarti aktualių klausimų ir paprašyti Europos vyriausybių imtis iniciatyvos ir pateikti ataskaitas. 318 atstovų skiriami iš 46-ių Europos Tarybos narių nacionalinių parlamentų.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK): (Europos konvencija, Europos žmogaus teisių konvencija) Europos Tarybos 1950 m. priimta regioninė žmogaus teisių sutartis. Visos Europos Tarybos šalys narės yra ir EŽTK dalyvės, o naujos narės turi ratifikuoti konvenciją pasitaikius pirmai progai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas: įsikūręs Strasbūre ir įkurtas Europos žmogaus teisių konvencijos pagrindu, tai yra viršnacionalinis teismas, suteikiantis paskutinę galimą teisinę pagalbą asmenims, kurie jaučia, kad jų žmogaus teisės buvo pažeistos konvenciją pasirašiusios valstybės.

Fasilitatorius (-ė): asmuo, paruošiantis ir koordinuojantis „Kompaso“ veiklas. Fasilitatorius:ė – tai tas, kuris „padaro, kad dalykai įvyktų“, kuris „padeda“, skatina kitus mokytis ir vystyti savo potencialą. Fasilitatoriaus vaidmuo – sukurti saugią aplinką, kurioje dalyviai gali mokytis eksperimentuodami, tyrinėdami, duodami ir imdami. Visi turi augti dalydamiesi patirtimi – tiek dalyviai, tiek ir fasilitatoriai.

Fašizmas: valdžios sistema, pagrįsta nacionalinės ar rasinės viršenybės ideologija ir visų politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo aspektų kontrolės svarba. Tarp jo bruožų – priverstinis opozicijos ir kritikos malšinimas, masinės žiniasklaidos priemonių kontrolė, valstybės kontroliuojama pramonė, verslas ir t. t., ir agresyvus nacionalizmas ir dažnai – rasizmas.

Formalus švietimas: struktūrizuota švietimo ir mokymo sistema, prasidedanti prieš pradinę mokyklą ir pasibaigianti po vidurinės mokyklos keliaujant į universitetą. Kaip taisyklė, jis vyksta bendrojo ar profesinio švietimo institucijose ir suteikiami sertifikatai.

Galių atskyrimas: valdžios galių atskyrimas į skirtingas atšakas, kad niekas neturėtų absoliučios kontrolės. Įprastinė divizija yra tokia: teisėkūros šaka, kuri kuria įstatymus, vykdomoji šaka, kuri juos vykdo; ir nepriklausoma teisinė šaka, vykdanti įstatymų laikymosi stebėseną.

Genocidas: sisteminis žudymas su tikslu sunaikinti – visiškai arba iš dalies – žmonių grupę dėl jų tautybės, rasės, etninės kilmės ar religijos. Taip pat rimtos žalos kūnui ar psichikai darymas ir priverstinis tos grupės vaikų perkėlimas kitai grupei.

Gyvenimo pozicija: idėjų sistema, padedanti suprasti pasaulį ir rasti gyvenime prasmę bei vertę; bendras pavadinimas, apimantis tiek religijas, tiek alternatyvas religijoms, nė vienos jų nediskriminuojant.

Globalizacija: bendrai apibūdina augančios tarpusavio priklausomybės ir apsikeitimo tarp tautų procesą, ypač – ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje sferose. Šis terminas taip pat vartojamas apibūdinti specifinę tarptautinės integracijos formą, kuri sukurta taip, kad atitiktų privačios galios, gamybos korporacijų ir finansinių institucijų, glaudžiai susijusių su galingomis valstybėmiss, interesus.

Humanitarinė teisė: teisynas, daugiausia pagrįstas Ženevos konvencijomis, kuris apsaugo tam tikrus asmenis ginkluoto konflikto metu, padeda aukoms ir riboja kovos metodus bei priemones, kad būtų iki minimumo sumažinta destrukcija, gyvybių praradimas ir bereikalingos žmonių kančios.

Įgalinimas: individų ir bendruomenių dvasinės, politinės, socialinės ar ekonominės stiprybės didinimas. Žodis čia vartojamas tokia prasme: suteikti marginalizuotiems individams ar grupėms gebėjimą teigti savo teises pilnai dalyvauti visuomenėje per, pvz., įstatymų bazė, pozityvius veiksmus ir mokymus.

Įgūdis: gebėjimas gerai atlikti kokį nors darbą, ypač dėl to, kad jį praktikavaisi. Pvz., gebėjimas ginti žmogaus teises apima komunikacijos, problemų sprendimo, kūrybiško mąstymo, derybų ir komandinio darbo įgūdžius.

Informalus švietimas: visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu individas įgyja požiūrius, vertybes, įgūdžius ir žinias iš kasdienės patirties ir edukacinių patirčių bei išteklių savo aplinkoje (šeimoje, bendraamžių grupėje, kaimynystėje, turguje, bibliotekoje, žiniasklaidoje, darbe, žaidime, t. t.).

Instrumentai: bet kokie formalūs rašytiniai valstybės ar valstybių dokumentai, pateikiantys teises kaip neįpareigojančius principus (deklaracija) arba kodifikuojantys teises, kurios yra teisiškai įpareigojančios jas ratifikavusias valstybes (paktas, sutartis arba konvencija). Gali būti nacionaliniai arba tarptautiniai.

Įsigaliojimas: procesas, kuomet sutartis tampa pilnai įgaliojančia ją ratifikavusias šalis. Tai įvyksta, kai pasiekiamas minimalus sutarties reikalaujamas ratifikavimo skaičius.

Įstatymo viršenybė: joks asmuo – nei valdžios pareigūnas, nei karalius, nei prezidentas – nėra aukščiau įstatymo. Tie patys įstatymai galioja tiems, kurie valdo, ir tiems, kurie yra valdomi.

Išlyga: išimtys, kurias valstybė daro sutarčiai, pvz. priemonės, kurių ji nesutinka imtis. Tačiau išlygos negali kenkti fundamentaliai sutarties prasmei.

Jaunimo dalyvavimas: žr. Dalyvavimas.

Jungtinės Tautos: tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija (TTO), įkurta 1945 m. po Antrojo pasaulinio karo su tikslu išlaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti draugiškus santykius tarp tautų ir skatinti socialinį progersą, geresnius gyvenimo standartus ir žmogaus teises.

Jungtinių Tautų Chartija: sutartis, kuria įkurtos Jungtinės Tautos. Vieningai priimta 1945 m. birželio 25 d. Joje išdėstomos šalių narių teisės ir įsipareigojimai, taip pat – JT organai ir procedūros.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JTST): vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų organų, atsakingas už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Turi penkias nuolatines nares, kurių kiekviena gali vetuoti bet kokį Saugumo Tarybos sprendimą, ir 10 nenuolatinių narių.

Juridinės teisės: (t. p. vadinamos statutinėmis teisėmis); įstatyme deklaruotos teisės, kurias galima ginti teisme ir jam skųsti. Taip pat šis terminas vartojamas apibūdinant su teisiniu procesu susijusias žmogaus teises, pvz., teisę į sąžiningą teismo procesą.

Jurisprudencija: teisinis terminas, reiškiantis bylų bei tomis bylomis konkrečiame teisme įtvirtintų principų rinkinį, pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Karo nusikaltimai: vidinio ar tarptautinio konflikto metu įvykdyti nusikaltimai, sunkiai pažeidžiantys humanitarinę teisę ar su ginkluotu konfliktu susijusius įstatymus. 1899 m. ir 1907 m. Hagos konvencijos kartu su 1949 m. Ženevos konvencija yra vieni pirmųjų formalių tarptautinių karo, karo nusikaltimų ir humanitarinio elgesio su karo aukomis įstatymų.

Kodifikavimas, kodifikuoti: įstatymo ar teisių formalizavimas rašytiniuose instrumentuose. Kolektyvinės teisės: grupių teisės ginti savo interesus ir tapatybes, kartais vadinamos „trečios kartos teisėmis“. Šios teisės egzistuoja papildomai prie individualių teisių.

Kompetencija: gebėjimas atlikti darbą ar užduotį. Santykyje su žmogaus teisių gynimu – žinios ir supratimas, kurių reikia, kad jauni žmonės įgytų gilesnį žmogaus teisių reikalų supratimą bei įgūdžiai, požiūriai ir vertybės, kurių reikia ginant žmogaus teises.

Konflikto prevencija: veiksmai, kurių imamasi artimuoju laiku, kad būtų sumažintos įtampos ir užkirstas kelias smurtinio konflikto įsižiebimui ar atsinaujinimui.

Konflikto rezoliucija: veiksmai smurtiniam konfliktui užbaigti, kurių imamasi artimuoju laiku.

Konflikto valdymas: veiksmai, kurių imamasi su pagrindiniu tikslu – vertikalios (smurto suintensyvėjimo) ar horizontalios (teritorinio sklidimo) egzistuojančių smurtinių konfliktų eskalacijos prevencijos.

Konfliktų transformacija: procesas, kuriuo tokie konfliktai kaip karai bei smurtas etniniu ar religiniu pagrindu yra pakeičiami arba transformuojami į teigiamas išdavas. Tai – ilgalaikis procesas, sprendžiantis pačias konflikto priežastis, taip pat ir dalyvaujančiųjų pusių elgesį bei požiūrius.

Konstitucija: įstatymų rinkinys, pagal kurį valdoma šalis ar organizacija. Daugumoje šalių konstitucija yra užrašyta ir sutarta būti „šio krašto įstatymu“; joje išdėstytas valstybės ir jos politinės sistemos pagrindas. Maždaug keturiose šalyse rašytinės konstitucijos nėra – jose įstatymų bazė vystoma teisiniais sprendimais ir precedentais.

Konvencija: įpareigojantis susitarimas tarp valstybių, pakto ir sutarties sinonimas. Konvencija yra stipresnė nei deklaracija, nes ji ją ratifikavusias valstybes įpareigoja.

Ksenofobija: (neracionali) užsieniečių ar daiktų iš užsienio baimė. Ji gali privesti prie diskriminacijos, rasizmo, smurto ir net ginkluoto konflikto prieš užsieniečius. Kultūra: platus bendrų požiūrių, vertybių, tikslų ir praktikų rinkinys, dažnai remiantis istorinėmis institucijos, organizacijos ar grupės tradicijomis.

Kultūrinės teisės: teisė išsaugoti savo kultūrinę tapatybę ir vystymąsi. LGBT: akronimas: lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės.

Lyčių aspekto integravimas: globaliai priimta strategija lyčių lygybei skatinti. Ji pati nėra tikslas, tik priemonė pasiekti lyčių lygybę užtikrintant, kad lyties socialiniu aspektu perspektyvos ir dėmesys lyčių lygybei yra pačiame visų veiklų centre, įskaitant politikos vystymą, išteklių paskirstymą ir programų bei projektų planavimą, įgyvendinimą ir stebėseną.

Lytis (biologinė): biologiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų, kurie yra visuotiniai ir nekintantys. Tai skiriasi nuo lyties socialiniu aspektu, kuris reiškia per socializaciją, būnant tam tikros bendruomenės nariu, išmoktus ar įgytus socialinius atributus.

Lytis (lytis socialiniu aspektu): socialinis konstruktas, formuojantis vyrų ir moterų vaidmenis, požiūrius, vertybes ir santykius tarp jų. Fizinę lytį nulemia biologija – biologiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų, – o lytį socialiniu aspektu apsprendžia visuomenė, beveik visuomet moteris subordinuojanti vyrams.

Mažuma: bet kokia etninė, lingvistinė ar religinė grupė valstybėje, nesanti dominuojančioje pozicijoje, sudaryta iš individų, kurie jaučiasi tai grupei priklausą, ir pasiryžusi išsaugoti ir vystyti savo tapatybę.

Migrantas: Europos migracijos komiteto veiklos kontekste dažnai vartojamas terminas, reiškiantis, priklausomai nuo konteksto, emigrantus, sugrįžtančius migrantus, imigrantus, pabėgėlius, perkeltus asmenis ir imigracinės kilmės asmenis ir/arba imigracija sukurtų etninių mažumų populiacijos narius.

Mirties bausmė: valdžios sankcionuotas gyvybės atėmimas kaip bausmė už nusikaltimą. Europos žmogaus teisių konvencija iš pradžių mirties bausmę leido, tačiau dabar savo teritorijoje ją draudžia (6 protokolas) net ir karo metu (13 protokolas). Dauguma pasaulio šalių mirties bausmę jau panaikino.

Mokymai: procesas, kurio metu įgyjamos žinios, įgūdžiai ir požiūriai, reikalingi konkrečiam darbui ar veiklai, pvz. įgalinti tave ginti žmogaus teises.

Mokymų vadovas: asmuo, ruošiantis mokymosi užsiėmimų programą, pvz. debatus, vizitus, filmų peržiūras ar „Kompaso“ užsiėmimo vedimą grupei dalyvių. Dirbant su „Kompasu“, mokymų vadovas arba mokytojas demokratiškai dirba su jaunų žmonių grupe, jo vaidmuo tampa būti fasilitatoriumi.

Moralinės teisės: teisės, kylančios iš bendrų etikos principų, tokių kaip sąžiningumas ir teisingumas.

Neatimama: teisės, priklausančios visiems asmenims, kurių jokiomis aplinkybėmis negalima atimti.

Nedaloma: turima omenyje svarba laikyti visas žmogaus teises nedalomo ir neatskiriamo vienio dalimi. Iš žmogaus negalima atimti kurios nors konkrečios teisės remiantis tuo, kad ji „ne tokia svarbi“ nei kita arba „nebūtina“.

Neformalusis švietimas: bet kokia švietimo programa, supranuota už formalaus švietimo ribų ir skirta pagerinti įvairius gebėjimus ir įgūdžius, pvz. jaunimo darbas. Neformalusis švietimas taip pat vadinamas neformaliuoju mokymusi.

Neonacizmas: reiškia po Antrojo pasaulinio karo veikiančius kraštutinės dešinės politinius ar socialinius judėjimus bei ideologijas, siekiančias atgavinti nacizmą arba kokį nors jo variantą, grindžiamą rasiniu ar etniniu nacionalizmu.

Neprivalomas protokolas: sutartis, keičianti kitą sutartį, pvz. pridedant papildomų procedūrų ar provizijų. Vadinamas „neprivalomu“, nes sutartį ratifikavusi vyriausybė gali nuspręsti, ratifikuoti protokole pateiktus pokyčius, ar ne.

Neteisėta migracija: terminas, kurį dauguma migracijos tyrinėtojų vartoja vietoj termino „nelegali“, „nedokumentuota“ ar „neleistina“ migracija – taip pažymima, kad joks asmuo pats iš savęs nėra nelegalus.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO): organizacijos, įkurtos nepriklausomai nuo valdžios, paprastai turinčios lobistinį, labdaros arba aktyvistų vaidmenį. Kai kurios yra didelės ir tarptautinės, pvz. Raudonasis Kryžius, „Amnesty International“, skautų judėjimas, „Human Rights Watch“, Europos jaunimo forumas. Kitos gali būti mažos ir vietinės, pvz. kokiame nors mieste veikianti organizacija, besirūpinanti žmonių su negalia teisėmis; moterų teises ginanti koalicija kokioje nors pabėgėlių stovykloje. Galite patyrinėti savo šalies NVO Europos Tarybos duomenų bazėje http://ngo-coe. org 

Nukrypimas: sutartį pasirašiusios šalies deklaracija, leidžianti tai šaliai sustabdyti ar apriboti tam tikras teises, pvz. karo metu. Nuo kai kurių teisių nukrypti negalima niekada – pvz., nuo teisės būti laisvam nuo kankinimų.

Nusikaltimai taikai: tarptautinėje teisėje jais vadinama: (i) agresija, karas arba tarptautines sutartis, susitarimus ar užtikrinimus pažeidžiančio karo planavimas, ruošimasis, pradėjimas ir vykdymas; (ii) dalyvavimas bet kurių (i) dalyje minimų veiksmų planavime ar sąmoksle juos vykdyti. Taip pat vadinama Niurnbergo principais.

Nusikaltimai žmoniškumui: plačiai vykdomi arba sisteminiai smurto veiksmai prieš bet kurią civilinę populiaciją. Pvz., žmogžudystė, naikinimas, vergovė, kankinimas, prievartavimas, seksualinė vergovė, priverstinis nėštumas, žmonių grupės persekiojimas dėl jų rasės, etninės kilmės, lyties ar kitko, priverstinis asmenų dingimas, apartheido nusikaltimas ir kiti panašūs nežmoniški veiksmai, tyčia sukeliant dideles kančias, rimtus kūno sužeidimus ar fizinės bei psichikos sveikatos sužalojimus.

Oligarchija: mažos, galią turinčių žmonių grupės valdžia.

Ombudsmenas: nepriklausomas pareigūnas, kurį paprastai skiria vyriausybė ar parlamentas. Jam paskirta tirti individualių piliečių pateikiamus skundus. Žodis ombudsmenas kilęs iš senovės norvegų kalbos ir reiškia „atstovas“.

Pabėgėlis: asmuo, kuris dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, narystės konkrečioje socialinėje grupėje ar politinės nuomonės yra kitoje nei jo gimtoji šalis ir negali – arba, dėl tos baimės, nenori – savo gimtosios šalies apsaugos. Terminas taip pat vartojamas bendrąja prasme, apibūdinant asmenį, atsidūrusį tokioje kaip pabėgėlio situacija, pvz. prieglobsčio prašytojai.

Pagrindinių teisių chartija: Europos Sąjungos piliečių politines, ekonomines ir socialines teises apimanti sutartis. ES šalims narėms taikant ES teisę, ji yra privaloma.

Paktas: įpareigojantis susitarimas tarp valstybių, konvencijos ir sutarties sinonimas. Svarbiausi tarptautiniai žmogaus teisių paktai, abu priimti 1966 m., yra Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (TPPTP) ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (TESKTP).

Paprotinė tarptautinė teisė: teisėje papročių ir tradicijos pagrindu pripažįstama praktika. Tam, kad ji taptų paprotine tarptautine praktika, praktika privalo turėti du elementus: vienodą ir tolygią valstybės praktiką laikui bėgant bei tikėjimą, kad tokia praktika yra privaloma (opinio juris). Tai yra svarbus ir naudingas tarptautinės teisės šaltinis, nes ji įpareigoja visas šalis nepriklausomai nuo to, ar jos sutiko su tam tikra sutartimi.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO): tarpvyriausybinė organizacija Jungtinėse Tautose, puoselėjanti sveikatą visame pasaulyje.

Pasirašymas: sutarties pasirašymas yra pirmas žingsnis tapti sutarties šalimi, o tai neabejotinai reiškia žingsnį link ratifikavimo. Pasirašydama sutartį valstybė išreiškia ketinimą ateityje priimti visus įsipareigojimus, kylančius iš tos sutarties, ir tuo pat metu nedaryti nieko, kas tų įsipareigojimų neatitinka.

Pilietybė: a) teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės, kai abi pusės turi ir teisių, ir pareigų, arba b) bendrieji santykiai tarp individų ir valstybės, prie kurios jie yra „pririšti“, įskaitant elgesio bei požiūrio formas, kurių yra tikimasi.

Pilietinė visuomenė: šiuo žodžiu kolektyviai vadinamos savanoriškos pilietinės ir socialinės organizacijos, asociacijos ir institucijos, pvz. registruotos labdaros organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės grupės, moterų organizacijos, tikėjimo pagrindu įkurtos organizacijos, profesinės organizacijos, profesinės sąjungos, savipagalbos grupės ir advokacijos grupės – visa tai formuoja funkcionuojančios demokratinės visuomenės pagrindą. Pilietinė visuomenė laikoma atskira nuo valdžios komercinių rinkos institucijų.

Pilietinės teisės: (kartais vadinamos pilietinėmis laisvėmis); teisių ir laisvių kategorija, apsauganti individus nuo neleistinų valdžios veiksmų ir užtikrinanti jų galėjimą dalyvauti šalies pilietiniame gyvenime be priespaudos ir be diskriminacijos.

Pirmos kartos teisės: teisės, bendrai paėmus pripažintos žmogaus teisėmis XVII-XVIII a. Jos apima visas pilietinės ir politines žmogaus teises, tokias kaip teisė balsuoti, teisė į gyvybę ir laisvę, išraiškos, religijos ir susirinkimų laisvė. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (TPPTP) iš esmės šias teises kodifikuoja. Kadangi pats terminas gali nurodyti pilietinių ir politinių teisių hierarchiją lyginant su antros kartos – ekonominėmis ir socialinėmis – teisėmis, jis vis rečiau vartojamas.

Plutokratija: valdžios sistema, kurioje valdžią turi turtingiausieji.

Politinės teisės: individų teisė dalyvauti politiniame savo bendruomenės ir visuomenės gyvenime, tokia kaip balsuoti už valdžią. Pozityvi diskriminacija: terminas, reiškiantis tą patį, ką ir teigiamas veiksmas.

Pozityvūs veiksmai: valdžios ar privataus verslo veiksmas, kuriuo siekiama atstatyti skriaudą už praeities diskriminaciją, pvz. švietime ir darbe prieš, pvz., moteris, tam tikrų rasių, etninių grupių, religijų ar negalių žmones. Pozityvūs veiksmai yra vienas iš būdų duoti skriaudžiamoms grupėms tam tikrą lygybę. Jis yra laikina priemonė, naudojama tol, kol bus pasiekta lygybė.

Prieglobsčio prašytojas: tarptautinės apsaugos prašantis asmuo, kurio prašymas dėl formalaus pabėgėlio statuso dar nėra nuspręstas.

Prigimtinės teisės: teisės, priklausančios visiems žmonėms vien dėl to, kad jie – žmonės. Taip pat vadinamos neatimamomis teisėmis, jos laikomos savaime suprantamomis ir visuotinėmis, ir nėra sąlygojamos kurios nors konkrečios kultūros ar valdžios įstatymų, papročių ar įsitikinimų.

Prisijungimas: pakeičia klasikinį dviejų etapų procesą, kuomet pasirašoma ir ratifikuojama jau galiojanti sutartis. Prisijungiant prie sutarties, valstybė iškart jai įsipareigoja. Pavyzdys – klausimas, ar Europos Sąjunga turėtų prisijungti prie EŽTT.

Profesinė sąjunga (profsąjunga): konkretaus amato ar profesijos darbuotojų asociacija, kuri rūpinasi bendrais darbuotojų interesais, pvz. geresnėmis darbo sąlygomis. Teisė kurti profesines sąjungas ir prie jų jungtis, taip pat teisė kolektyviai derėtis dėl atlyginimo yra plačiai pripažintos žmogaus teisės.

Rasizmas: įsitikinimas, kad žmonių savybes lemia jų etninė grupė ar gentis, ir kad kitų grupių ar genčių („rasių“) žmonės yra prastesni, arba iš to kylantis nesąžiningas elgesys su kitų „rasių“ nariais.

Ratifikacija, ratifikuoti: procesas, kai šalies teisėkūros organas patvirtina vyriausybės veiksmą – sutarties pasirašymą; formali procedūra, kuria šalis įsipareigoja vykdyti sutartį, ją priėmusi. Po ratifikavimo šalis tampa sutarties šalimi.

Saviraiškos laisvė: laisvė reikšti nuomonę spaudoje ir kitoje žiniasklaidoje, taip pat gauti ir komunikuoti idėjas. Terminas „saviraiškos laisvė“ apskritai dažnai naudojamas bendrai kalbant apie vieną arba abu VŽTD straipsnius – 19-ąjį ir 18-ąjį.

Simuliacija: išplėstinis ir struktūrizuotas vaidmenų pratimas, dalyvius įvedantis į nepažįstamas situacijas bei vaidmenis. Socialinės teisės: teisės, būtinos pilnam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Socialines teises garantuoja VŽTD, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (TESKTP) bei Europos socialinė chartija.

Solidarumo teisės: žr. Kolektyvinės teisės.

Specialusis pranešėjas: žmogaus teisių organo, tokio kaip JT žmogaus teisių taryba, pasirinktas asmuo, kuris teikia ataskaitas konkrečia tema, pvz. dėl tinkamo būsto, vaikų prostitucijos ir pornografijos, smurto prieš moteris ar dėl žmogaus teisių situacijos konkrečioje šalyje.

Stereotipas: pernelyg supaprastinta, apibendrinta ir dažnai pasąmoninė nuostata apie žmones ar idėjas, galinti nulemti prietarus ir diskriminaciją. Apibendrinimas, kuomet kai kurių grupės narių turimi bruožai laikomi visos grupės bruožais.

Sutartis: (vartojama sinonimiškai su konvencija ir paktu); formalus susitarimas tarp valstybių, apibrėžiantis jų pareigas ir įsipareigojimus. Šaliai ratifikavus priimtą sutartį, tos sutarties straipsniai tampa jos vidinių teisinių įsipareigojimų dalimi.

Svarstymas: procesas, kurio metu suuinteresuosios pusės bei bet kurie kiti asmenys, kuriuos ta išdava gali paveikti, gauna galimybę pateikti savo teiginius, užduoti klausimus arba registruoti prieštaravimus tam tikru klausimu. Pvz., svarstymą gali surengti vietinės ar nacionalinės valdžios departamentas, tarptautinis organas ar specialiai sukurta komisija.

Šalys narės: šalys, tarpvyriausybinės organizacijos narės (pvz. JT ar Europos tarybos).

Šešėlinė ataskaita: neoficiali ataskaita, kurią ruošia pilietinei visuomenei atstovaujantys institutai arba individai ir pateikia žmogaus teisių sutarties stebėseną vykdančiam komitetui. Tokios ataskaitos paprastai prieštarauja arba papildo oficialias ataskaitas dėl sutarties vykdymo ir įgyvendinimo, kurias vyriausybė teikia pagal savo prisiimtus sutarties įsipareigojimus.

Taikos kūrimas: (įskaitant pokonfliktinį taikos kūrimą); veiksmai, kurių imamasi vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, skirti spręsti smurtinių konfliktų priežastis.

Tarpininkavimas: procesa, kuomet trečias asmuo padeda ginčo pusėms išspręsti savo nesutarimus diskutuojant tuo klausimu ir ieškant bendro vardiklio, su kurio abi pusės sutinka.

Tarpkultūrinis: reiškia įvairių lingvistinių ir etninių bendruomenių tarpusavio priklausomybę ir saveiką tarp jų. Tarpkultūrinė perspektyva reikalauja pripažinti, kad realybė yra pliuralistinė, kompleksiška ir dinamiška, ir kad sąveika yra integrali viso gyvenimo ir kultūros dalis.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO): įkurta 1919 m., tai yra iš trijų dalių susidedanti JT agentūra, kartu suburianti savo šalių narių vyriausybes, darbdavius ir darbuotojus, propaguojant tinkamą darbą žmogaus orume visame pasaulyje.

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT/ angl. ICC): nuolatinis tribunolas, įkurtas 2002 m. Hagoje (Nyderlandai), kuris teisia asmenis už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir agresijos nusikaltimą (nemaišyti su Tarptautiniu teisingumo teismu).

Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (TESKTP): (priimtas 1966 m., įsigaliojo 1976 m.); viena pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių sutarčių, TESKTP deklaruoja, kad visi žmonės turi platų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių spektrą.

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (TPPTP): (priimtas 1966 m., įsigaliojo 1976 m.); viena pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių sutarčių, TPPTP deklaruoja, kad visi žmonės turi platų pilietinių ir politinių teisių spektrą, ir nurodo, kaip bus stebima, ar valstybės jas gerbia.

Tarptautinis teisingumo teismas (TTT): (Pasaulinis teismas); pagrindinis Jungtinių Tautų teisinis organas. Įsikūręs Hagoje (Nyderlandai). Pagrindinės jo funkcijos yra spręsti teisinius konfliktus, kuriuos jam pateikė valstybės, ir pateikti patariamąsias nuomones teisiniais klausimais, kuriuos jam pateikė visiškai autorizuoti tarptautiniai organai, agentūros ir JT Generalinė Asamblėja (nepainioti su Tarptautiniu Baudžiamuoju Teismu).

Tarptautinis žmogaus teisių bilis: neformalus pavadinimas, kolektyviai suteiktas Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai (VŽTD), Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui (TPPTP) ir Tarptautiniam ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktui (TECKTP) bei jų neprivalomiems protokolams.

Tarpusavyje susijęs: turima mintyje, kad naudojimasis viena konkrečia žmogaus teise priklauso nuo naudojimosi visomis kitomis. Pvz., tavo gebėjimui dalyvauti valdyme tiesioginę įtaką daro tavo teisė save išreikšti, tavo teisė į sveikatą, laisvą judėjimą ir diskriminacijos nebuvimą.

Tarpvyriausybinės organizacijos (TVO): keleto vyriausybių finansuojamos organizacijos, kuriomis siekiama koordinuoti jų veiksmus. Jungtinės Tautos yra tarptautinė TVO. Kai kurios TVO yra regioninės, pvz. Europos Taryba, Afrikos vienybės organizacija; kai kurios yra aljansai, pvz. Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), o kai kurios yra skirtos konkrečiam tikslui, pvz., Tarptautinė migracijos organizacija (TMO).

Teisė į vystymąsi: grupių teisė tobulėti kultūriškai, politiškai ir ekonomiškai taip, kad jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų visiškai ir progresyviai įgyvendintos. JT deklaracija dėl teisės į vystymąsi, 1986 m.

Teisių bilis: pareiškimas žmogaus ar pilietinių teisių konstitucijoje, išdėstantis apsaugas nuo valdžios kišimosi. Taip pat žr. Tarptautinis žmogaus teisių bilis.

Tolerancija: noras priimti elgesį ir įsitikinimus, kurie skiriasi nuo tavųjų, nors tu galbūt su jais nesutinki. Tolerancijos principų deklaracija (UNESCO, 1995 m.).

Trečios kartos teisės: antroje XX a. pusėje iškilę teisės, kurių negalima paprastai klasifikuoti kaip pilietinių-politinių arba socialinių-ekonominių. Tarp jų – teisė į sveiką aplinką, teisė į taiką, teisė į vystymąsi ir teisė į natūralius išteklius. Žr. t. p. Kolektyvinės teisės.

UNICEF: (Jungtinių Tautų Vaikų Fondas); ragina ginti vaikų teises, padėti patenkinti esminius jų poreikius ir praplėsti galimybes jiems pasiekti pilną savo potencialą. UNICEF, vedina Vaiko teisių konvencijos kaip gairių, siekia sukurti tarptautinį elgesio su vaikais standartą.

Vaidmenų pratimas: trumpas vaidinimas, kuriame vaidina dalyviai. Žmonės remiasi savo gyvenimiškomis patirtimis ir suvaidina kokią nors situaciją; dažniausiai tai būna improvizacija. Vaidmenų pratimo tikslas – įgalinti dalyvius patirti situacijas ir panagrinėti problemų sprendimus saugioje aplinkoje.

 

Vaiko teisių deklaracija: JT Generalinės Asamblėjos priimtas 1959 m., šis neįpareigojantis instrumentas nustato dešimt bendrų principų, kurie vėliau tapo Vaiko teisių konvencijos (VTK), priimtos 1989 m., pagrindu.

Valstybės suverenumas: idėja, kad valdžiai teisiškai priklauso teisė spręsti, kas daroma su jos jurisdikcija. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, kaip ir narystė tarptautiniuose organuose, tokiuose kaip ES, nustato tam tikrus suverenumo apribojimus.

Vergija: galios ir paklusnumo santykiu pagrįsta praktika, kuomet vienas žmogus yra kito savininkas ir gali naudotis darbo ar kitomis to žmogaus vykdomomis paslaugomis. Tarp modernių vergijos formų yra: vaikų pardavimas, vaikų prostitucija, vaikų darbo išnaudojimas, vaikų naudojimas ginkluotuose konfliktuose, vergavimas už skolas, prekyba žmonėmis, prostitucijos išnaudojimas ir priverstinis darbas.

Viduje perkeltieji asmenys (VPA): žmonės arba jų grupės, kurie buvo priversti palikti savo namus ar gyvenamąsias vietas, ypač dėl – arba norėdami išvengti – ginkluoto konflikto, smurtinių situacijų, žmogaus teisių pažeidimų ar gamtos ar žmogaus sukurtų nelaimių, ir kurie nekirto tarptautinės sienos.

Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras: pagrindinis Jungtinių Tautų žmogaus teisių pareigūnas. Vyriausiasis komisaras vadovauja Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurui, kuris buvo įkurtas padėti JT žmogaus teisių mechanizmams (nesupainiokite su žmogaus teisių komisaru – Europos Tarybos institucija).

Vystymasis: išsamus ekonominis, socialinis, kultūrinis ir politinis procesas, kuriuo siekiama nuolatos gerinti visos populiacijos ir visų individų gerovę remiantis aktyviu, laisvu ir prasmingu dalyvavimu vystymesi ir sąžiningame dalijimesi iš to kylančios naudos. T. p. žr. Teisė į vystymąsi.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD): (Visuotinė deklaracija); priimta JT Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d. Pagrindinis JT dokumentas, nustatantis žmogaus teisių standartus ir normas. Visos šalys sutarė VŽTD laikytis. Nors ši deklaracija ir neturėjo būti įpareigojanti, laikui bėgant įvairios jos nuostatos tapo taip plačiai pripažįstamos, kad dabar jau galima teigti, jog ji tapo tarptautinės teisės dalimi.

Visuotinumas: principas, teigiantis, kad visi asmenys visose pasaulio šalyse ir visuomenėse turi visas žmogaus teises.

Ženevos konvencijos: 1949 m. po Ženevoje (Šveicarijoje) įsikūrusio Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) vardu priimtos keturios sutartys, kuriose išdėstytos ginkluotame konflikte galiojančios taisyklės, ypač – dėl sergančių ir sužeistų kareivių, jūrinininkų, lakūnų, karo belaisvių ior prieš kontroliuojamų civilių gydymo.

Žmogaus teisės: teisės, visuotinai priklausančios visiems žmonėms. Žmogaus teisės yra nedalomos, neatimamos ir visuotinės, ir gerbia visų asmenų lygybę ir orumą.

Žmogaus teisių komisaras: nepriklausoma Europos Tarybos institucija, kurios mandatas – propaguoti pagarbą žmogaus teisėms Europos Tarybos šalyse narėse. Taip pat žr. Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras.

Žmogaus teisių komisija: JT organas, kurį pakeitė Žmogaus teisių taryba.

Žmogaus teisių komitetas: Jungtinių Tautų organas, kurį sudaro 18 ekspertų, susitinkantis tris kartus per metus apsvarstyti 162-ų JT narių kas penkerius metus pateikiamų ataskaitų dėl Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto laikymosi.

Žmogaus teisių sistema: besikeičiantis ir tarpusavyje susijęs tarptautinių ir regioninių instrumentų organas žmogaus teisėms apibrėžti ir įkurti mechanizmams, kurie jas saugotų ir propaguotų.

Žmogaus teisių taryba: tarpvyriausybinis organas JT sistemoje, kurį sudaro 46 šalys, atsakingos už žmogaus teisių stiprinimą ir puoselėjimą visame pasaulyje. Taryba buvo sukurta JT Generalinės Asamblėjos 2006 m. ir pakeitė Žmogaus teisių komisiją. Jos pagrindinis tikslas – kalbėti apie situacijas, kuriose pažeidžiamos žmogaus teisės, ir teikti rekomendacijas.