„Kiekvienas asmuo ir kiekvienas visuomenės organas <… > stengtųsi pasinaudodami mokymu ir švietimu skatinti pagarbą šioms teisėms ir laisvėms“ – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulė, 1948 m.

Mokymu ir švietimu skatinti pagarbą šioms teisėms ir laisvėms – žmogaus teisių švietimo (ŽTŠ) pagrindas. Tačiau prieš nagrinėjant, kas yra žmogaus teisių švietimas ir kaip jis vykdomas, būtina paaiškinti, kas yra tos „teisės ir laisvės“, su kuriomis ŽTŠ siejasi.

Kas yra žmogaus teisės?

Istoriškai kiekviena visuomenė yra susikūrusi sistemas socialinei sanglaudai užtikrinti nustatant savo piliečių teises ir atsakomybes. 1948 metais tarptautinė bendruomenė pagaliau susitarė dėl visas valstybes įpareigojančio teisių kodo – tai buvo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD). Nuo to laiko buvo sutarta ir dėl kitų žmogaus teisių dokumentų, įskaitant 1950 m. Europos žmogaus teisių konvenciją ir 1990 m. Vaiko teisių apsaugos konvenciją (VTK).

Žmogaus teisės atspindi pagrindinius žmogaus poreikius ir nustato bazinius standartus, be kurių žmonės negali oriai gyventi. Žmogaus teisės – tai lygybė, orumas, pagarba, laisvė ir teisingumas. Tarp teisių pavyzdžių galima paminėti teisę nebūti diskriminuojamam, teisę į gyvybę, žodžio laisvę, teisę į santuoką ir šeimą bei teisę į švietimą (šio leidinio prieduose rasite ir visą VŽTD tekstą, ir jo santrauką).

Visi asmenys turi žmogaus teises lygiai, visuotinai ir amžinai. Žmogaus teisės yra visuotinės – tai reiškia, kad jos yra tos pačios visiems žmonėms visose valstybėse. Jos yra neatimamos, nedalomos ir viena nuo kitos priklausomos, t. y. jų negalima niekada atimti. Visos teisės yra lygiai svarbios ir viena kitą papildo, pavyzdžiui, teisė dalyvauti valdžioje ir laisvuose rinkimuose priklauso nuo žodžio laisvės.

Kaip žmonėms naudotis žmogaus teisėmis ir jas ginti, jeigu jie nėra apie jas mokęsi? Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD) savo preambulėje tai pripažįsta, o 26-ajame straipsnyje suteikia visiems teisę į švietimą, kuris turėtų „didinti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms“. Žmogaus teisių švietimo tikslas – sukurti pasaulį su žmogaus teisių kultūra. Tai kultūra, kurioje gerbiamos visų teisės ir pačios teisės, kultūra, kurioje žmonės supranta savo teises ir atsakomybes, atpažįsta žmogaus teisių pažeidimus ir imasi veiksmų apsaugoti kitų teises. Tai kultūra, kurioje žmogaus teisės yra tokia pati asmenų gyvenimo dalis, kaip ir kalba, papročiai, menai ir ryšiai su vietove.

Žmogaus teisių švietimo apibrėžimas

Nuo 1948 m. nuveikta – ir tebevykdoma – daug ir įvairių darbų žmogaus teisių švietimo labui. Yra daugybė būdų vykdyti ŽTŠ, ir tai suprantama, nes žmonės skirtingai suvokia pasaulį, ugdytojai dirba skirtingose situacijose, o skirtingoms organizacijoms ir viešosioms institucijoms rūpi skirtingi dalykai. Todėl, nors principai ir išlieka tie patys, praktika gali skirtis. Siekiant susidaryti tinkamą mokymo ir pateikiamų užsiėmimų įvairovės vaizdą, verta pasižiūrėti į įvairių „asmenų ir visuomenės organų“ vaidmenis bei interesus; taip bus galima suprasti, kaip ir kiek jie domisi ŽST.

1993 m. Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje žmogaus teisių švietimas buvo paskelbtas „esminiu stabilių ir harmoningų santykių tarp bendruomenių skatinimui ir pasiekimui bei tarpusavio supratimo, tolerancijos ir taikos puoselėjimui“. 1994 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė JT Žmogaus teisių švietimo dešimtmetį (1995–2004) ir paragino visas JT valstybes nares remti „visuotinei žmogaus teisių kultūrai sukurti skirtus mokymus, sklaidą ir informaciją“. Todėl vyriausybės vis daugiau dėmesio skyrė ŽTŠ remti, daugiausia per valstybinio švietimo programas. Kadangi vyriausybėms rūpi tarptautiniai santykiai, teisėtvarkos palaikymas ir bendras visuomenės funkcionavimas, ŽTŠ jos yra linkusios suvokti kaip priemonę taikai, demokratijai ir socialinei tvarkai propaguoti.

Europos Tarybos tikslas yra sukurti bendrą demokratinę ir teisinę erdvę visame Europos žemyne, užtikrinant pagarbą esminėms jo vertybėms – žmogaus teisėms, demokratijai ir teisinei valstybei. Toks dėmesys vertybėms atsispindi visuose Europos Tarybos naudojamuose ŽTŠ apibrėžimuose. Pavyzdžiui, remiantis jos įsipareigojimu užtikrinti aktyvų jaunų žmonių dalyvavimą sprendimuose bei veiksmuose vietos ir regiono lygiu, Europos Tarybos Žmogaus teisių švietimo jaunimo programa apibrėžia, kad ŽTŠ yra:

„edukacinės programos ir veiklos, skiriančios dėmesį lygybės dėl žmogaus orumo skatinimui¹ kartu su kitomis programomis, tarp kurių ir tarpkultūrinį mokymąsi, dalyvavimą bei mažumų įgalinimą skatinančios programos.“

Europos Tarybos Demokratinio pilietiškumo ugdymo ir žmogaus teisių švietimo chartijoje (2010 m.)² ŽTŠ apibrėžiamas taip: švietimas, mokymas, sąmoningumo skatinimas, informacija, praktikos ir užsiėmimai, kuriais siekiama, aprūpinant žiniomis, įgūdžiais ir supratimu bei ugdant jų požiūrius ir elgesį. Įgalinti besimokančiuosius prisidėti prie visuotinės žmogaus teisių kultūros visuomenėje kūrimo ir gynybos, siekiant propaguoti ir apsaugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Yra ir kitų žmogaus teisių švietimo apibrėžimų, tokių kaip organizacijos „Amnesty International“ apibrėžimas:
ŽTŠ yra procesas, kuomet žmonės mokosi apie savo bei kitų teises dalyvaujamojo ir interaktyvaus mokymosi aplinkoje.

Azijos ir Ramiojo vandenyno regioninis išteklių centras žmogaus teisių švietimui pabrėžia santykį tarp žmogaus teisių ir su ŽTŠ susijusių žmonių gyvenimų:
ŽTŠ – dalyvaujamasis procesas, sudarytas iš specialiai sukurtų mokomųjų užsiėmimų rinkinių, panaudojant žmogaus teisių žinias, vertybes ir gebėjimus kaip turinį, skirtą plačiajai visuomenei, kuris įgalintų suprasti savo patirtis ir įgyti savo gyvenimo kontrolę.

Jungtinių Tautų Pasaulinė žmogaus teisių švietimo programa ŽTŠ apibrėžia taip:
Švietimas, mokymai ir informacija, skirta visuotinei žmogaus teisių kultūrai sukurti. Visapusiškas žmogaus teisių švietimas ne tik suteikia žinių apie žmogaus teises ir jas saugančius mechanizmus, bet ir įdiegia įgūdžius, reikalingus žmogaus teisėms propoguoti, ginti ir pritaikyti kasdieniame gyvenime. Žmogaus teisių švietimas taip pat ugdo nuostatas ir elgsenas, reikalingas visų visuomenės narių žmogaus teisėms išsaugoti.

Žmonių judėjimas žmogaus teisių mokymuisi vietoj termino „žmogaus teisių švietimas“ vartoja žodžius „žmogaus teisių mokymasis“ ir ypatingą dėmesį skiria žmogaus teisėms kaip gyvenimo būdui. Pabrėžiant mokymąsi, o ne švietimą, taip pat siekiama išryškinti individualius žmogaus teisių atradimo procesus ir pritaikyti juos prie žmogaus kasdienio gyvenimo.

Kiti visuomenės organai apima nevyriausybines ir vietos (angl. grassroots) organzacijas, kurios įprastai prisideda prie pagalbos pažeidžiamoms grupėms, aplinkos apsaugos, stebi vyriausybės, verslo ir valdžios institucijų veiksmus bei skatina socialinius pokyčius. Todėl, pavyzdžiui, organizacija „Amnesty International“ tiki, jog „žmogaus teisių švietimas yra itin svarbus šalinant esmines žmogaus teisių pažeidinėjimų priežastis, užkertant kelią žmogaus teisių pažeidimams, kovojant su diskriminacija, skatinant lygybę ir stiprinant žmonių dalyvavimą demokratiniuose sprendimų priėmimo procesuose.“³

2009 m. spalį Budapešte vykusiame jaunimui skirtame Žmogaus teisių švietimo forume „Gyventi, mokytis, veikti už žmogaus teises“ šiandieninė jaunų žmonių situacija Europoje buvo apibūdinta kaip „nesaugi ir nestabili, o tai rimtai kliudo sudaryti lygias galimybes daugybei jaunų žmonių prasmingai dalyvauti visuomenėje <...> žmogaus teisės, ypač socialinės teisės ir laisvė nuo diskriminacijos, skamba kaip tušti žodžiai arba net apsimestiniai pažadai. Tebesitęsianti diskriminacija ir socialinė atskirtis yra nepriimtina ir negali būti toleruojama.“ Todėl lygiomis galimybėmis ir diskriminacija susirūpinę dalyviai sutarė, jog „žmogaus teisių švietimas privalo sistemiškai normalizuoti sąmoningumo lyties klausimais ir lyčių lygybės perspektyvas. Be to, jis privalo įtraukti tarpkultūrinio mokymosi dimensiją <...> Tikimės, jog Europos Taryba <...> normalizuos mažumų klausimus visose žmogaus teisių švietimo programose, įskaitant lyties, etniškumo, religijos ar tikėjimo, įgalumo ir seksualinės orientacijos klausimus.“

Vyriausybės ir NVO paprastai ŽTŠ supranta jo rezultatų – pageidaujamų teisių ir laisvių – kontekste, o ugdymo akademikai didesnį dėmesį skiria vertybėms, principams ir moraliniams pasirinkimams. Veikale „Ugdymas žmogaus orumui“ (angl. Educating for Human Dignity), pasirodžiusiame 1995 m., jo autorė Betty Reardon teigia, kad „Žmogaus teisių švietimo sistema yra sukurta kaip principais ir standartais paremtas socialinis ugdymas <...> ugdyti gebėjimą daryti moralinius sprendimus ir užimti principingas pozicijas – kitaip tariant, išsiugdyti moralinį ir intelektualinį vientisumą.“⁴
Mokymų vedėjai, fasilitatoriai, mokytojai ir kiti ŽTŠ praktikai, tiesiogiai dirbantys su jaunais žmonėmis, paprastai yra linkę mąstyti gebėjimų ir metodikos kategorijomis.

Tikimės, jog aiškiai parodėme, kad įvairios organizacijos, ugdytojai ir kiti žmogaus teisių švietimo veikėjai naudoja skirtingus žmogaus teisių švietimo apibrėžimus, kurie priklauso nuo jų filosofijos, tikslo, tikslinės auditorijos ar narių. Tačiau egzistuoja ir akivaizdus konsensusas, kad žmogaus teisių švietimas turi tris dimensijas:

• Mokymasis apie žmogaus teises: žinios apie žmogaus teises, kas tai yra ir kaip jos saugomos ar ginamos;
• Mokymasis per žmogaus teises: suvokiant, kad kontekstas, kuriame žmogaus teisių mokymasis yra organizuojamas ir perduodamas, ir būdas, kuriuo tai yra daroma, turi atitikti žmogaus teisių vertybes (tokias kaip dalyvavimas, laisvė reikšti mintis ir t. t.), be to, žmogaus teisių švietime mokymosi procesas yra toks pat svarbus, kaip ir jo turinys;
• Mokymasis žmogaus teisių labui: ugdant įgūdžius, nuostatas ir vertybes, kad besimokantieji pritaikytų žmogaus teisių vertybes savo gyvenime ir imtųsi veiksmų – vieni ar kartu su kitais – puoselėti ir ginti žmogaus teises.

Svarstydami apie tai, kaip pateikti ŽTŠ ir padėti žmonėms įgyti reikalingų žinių, įgūdžių bei nuostatų, kad jie galėtų atlikti savo vaidmenis žmogaus teisių kultūroje, matome, jog negalime „mokyti“ ŽTŠ – jis turi būti išmokstamas per patirtį. Tad ŽTŠ taip pat yra švietimas patiriant žmogaus teises praktikoje. Tai reiškia, kad ŽTŠ, nesvarbu, kaip ir kur vyktų, turi atspindėti žmogaus teisių vertybes (mokymasis per žmogaus teises), o kontekstas ir užsiėmimai turi būti tokie, kad orumas ir lygybė būtų neatskiriama tos praktikos dalis.

Rengdami „Kompasą“ ypač atidžiai laikėmės nuostatos, kad nors ir kokie įdomūs ar žaismingi būtų metodai ar užsiėmimai, nuoroda į žmogaus teises yra būtina tam, kad mokymasis apie žmogaus teises būtų patikimas. Taip pat pateikiama įvairių pasiūlymų, kokių veiksmų galima imtis.

Žmogaus teisių švietimas yra viena pagrindinių žmogaus teisių

Žmogaus teisės yra svarbios, nes nė vienas individas negali išgyventi visiškai vienas, o patiriamos neteisybės blogina gyvenimo kokybę asmeniniu, vietos ir globaliu lygmenimis. Mūsų veiksmai Europoje daro poveikį tam, kas vyksta kitur pasaulyje. Pavyzdžiui, galbūt mūsų dėvimus drabužius gamino vaikai Azijoje, o Europos kolonijinės istorijos palikimas prisideda prie politinių ir religinių neramumų Irake, Somalyje ir Afganistane, iš kur atvykę prieglobsčio prašytojai desperatiškai beldžiasi į mūsų duris. Panašiai vyksta ir Afrikoje bei Azijoje, kur milijonai žmonių yra priversti persikelti dėl klimato kaitos padarinių, sukeltų daugiausia pramoninių valstybių. Tačiau kalbama ne tik apie tai, kad žmogaus teisių pažeidimai kituose pasaulio kraštuose atsiliepia mums; pareiga rūpintis kitais – esminė moralinė norma, egzistuojanti visose kultūrose ir religijose. Žmogaus teisės pažeidinėjamos visur – ne tik kitose šalyse, bet ir pas mus, būtent todėl ŽTŠ yra toks svarbus. Tik būdami visiškai sąmoningi, suprasdami žmogaus teises ir jas gerbdami galime tikėtis sukurti kultūrą, kurioje jos būtų gerbiamos, o ne pažeidžiamos. Todėl žmogaus teisių švietimas vis dažniau pats yra pripažįstamas kaip žmogaus teisė.

ŽTŠ – ne tik moralinė, bet ir juridinė teisė, įtvirtinta tarptautinėje teisėje. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnis nurodo, kad kiekvienas turi teisę į švietimą: „Mokslas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir kad būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Jis turi skatinti visų tautų, rasinių arba religinių grupių savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę, taip pat turi padėti toliau plėtoti Jungtinių Tautų taikos palaikymo veiklą.“ Be to, Vaiko teisių apsaugos konvencijos 28 straipsnyje rašoma, kad „Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą vaiko orumui“, o 29 str. numato, kad vaiko lavinimo tikslas turi būti „kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus, <...> pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, <...> parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo <...> principais, <...> ugdyti pagarbą gamtai“.

ŽTŠ taip pat yra legitimus politinis reikalavimas. Forumo „Gyventi, mokytis, veikti už žmogaus teises“ paskelbtoje žinutėje pripažįstama, kad „Europos Tarybos veiksmus grindžia visuotinės vertybės, paremtos neatimamu kiekvieno žmogaus orumu“. Ir ne tik tai – joje taip pat primenama, kad žmogaus teisės yra žymiai daugiau nei tik įkvėpimo šaltinis: jos yra ir moraliniai bei politiniai įsakymai, taikomi santykiams tarp valstybių ir žmonių, taip pat pačiose valstybėse ir žmonių tarpusavio santykiuose.

Žmogaus teisių švietimas Jungtinėse Tautose

The United Nations has an irreplaceable role to play with regard to human rights education in the world. The World Conference on Jungtinių Tautų vaidmuo žmogaus teisių švietimo klausimu pasaulyje yra nepakeičiamas. Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje, kuri vyko Vienoje 1993 m., buvo dar kartą patvirtintas esminis žmogaus teisių švietimo, mokymų ir žmogaus teises propaguojančios viešosios informacijos vaidmuo. 1994 m. Generalinė Asamblėja paskelbė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių švietimo dešimtmetį, apėmusį laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.

Įvertinus šį dešimtmetį, 2004 m. buvo įkurta Pasaulinė žmogaus teisių švietimo programa. Pirmajame etape daugiausia dėmesio skirta žmogaus teisių švietimui pradinėje ir vidurinėje mokykloje. Visos valstybės buvo skatinamos – ir iš jų tikimasi – plėtoti iniciatyvas Pasaulinės programos ir jos Veiksmų plano sistemoje. Žmogaus teisių tarybos sprendimu, antrasis etapas (2010–2014 m.) skirtas žmogaus teisių švietimui aukštojo mokslo sistemoje ir žmogaus teisių mokymo programoms, skirtoms mokytojams, ugdytojams, valstybės tarnautojams, teisėtvarkos pareigūnams ir visų lygių kariniam personalui. Atitinkamai 2010 m. rugsėjį buvo priimtas antrojo etapo Veiksmų planas, kurį parengė Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisaras. Valstybės narės taip pat buvo raginamos toliau diegti žmogaus teisių švietimą pradinėje ir vidurinėje mokykloje. Atvira Pasaulinė programa išlieka bendra kolektyvine veiklos sistema, taip pat platforma, įgalinanti bendradarbiavimą tarp vyriausybių ir kitų suinteresuotųjų šalių.

2011 m. gruodį Generalinė Asamblėja priėmė JT deklaraciją dėl švietimo ir mokymo žmogaus teisių klausimais. Ši deklaracija laikoma novatoriška, nes tai pirmasis instrumentas, skirtas konkrečiai ŽTŠ, ir todėl tai yra labai vertingas įrankis advokacijai ir sąmoningumui apie ŽTŠ svarbą didinti. Deklaracijoje pripažįstama, kad „Kiekvienas turi teisę žinoti, ieškoti ir gauti informacijos apie visas žmogaus teises ir pagrindines laisves ir turi turėti prieigą prie žmogaus teisių švietimo ir mokymo“, o „Žmogaus teisių švietimas ir mokymas yra labai svarbus visuotinei pagarbai, laikymuisi visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių propagavimui, remiantis žmogaus teisių visuotinumo, nedalomumo ir priklausomybės vienam nuo kito principais.“ Deklaracijoje taip pat pateiktas platus žmogaus teisių švietimo ir mokymo žmogaus teisių klausimais apibrėžimas, kuriame įtvirtinamas švietimas apie žmogaus teises, per jas ir jų labui.

Deklaracijoje pagrindinė atsakomybė „skatinti ir užtikrinti žmogaus teisių švietimą ir mokymą žmogaus teisių klausimais“ tenka vyriausybei (7 straipsnis).

JT sistemoje žmogaus teisių švietimą koordinuoja Ženevoje įsikūręs Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, pavaldus Žmogaus teisių tarybai.

Žmogaus teisių švietimas Europoje

Europos Taryba

Valstybėms, kurios yra Europos Tarybos narės, žmogaus teisės turėtų būti daugiau nei tik tušti teiginiai popieriuje: žmogaus teisės yra jų teisinės sistemos dalis ir todėl turėtų būti integrali jaunų žmonių švietimo dalis. Europos šalys daug prisidėjo prie svarbiausios XX amžiaus žmogaus teisių proklamacijos – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurią Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė 1948 m. gruodžio 10 d. Dvejais metais vėliau priimta Europos žmogaus teisių konvencija, turinti teisinės galios visoms Europos Tarybos šalims narėms, savo principus grindė JT dokumentu. Prie žmogaus teisių, kokias jas pažįstame šiandien, iškilimo didele dalimi yra prisidėję milžiniški žmogaus teisių pažeidimai Antrojo pasaulinio karo metu Europoje ir už jos ribų.

1985 m. Ministrų komitetas Europos Tarybos valstybėms narėms paskelbė Rekomendaciją R (85) 7 dėl žmogaus teisių mokymo ir mokymosi mokyklose. Rekomendacijoje pabrėžiama, kad visi jauni žmonės turėtų mokytis apie žmogaus teises ruošdamiesi gyventi pliuralistinėje demokratijoje.

Rekomendaciją dar labiau sutvirtino 1997 m. vykęs antrasis Europos Tarybos viršūnių susitikimas, per kurį jos valstybių narių vadovai nusprendė „pradėti švietimo demokratiniam pilietiškumui iniciatyvą, skirtą skatinti piliečių sąmoningumą savo teisių ir atsakomybių demokratinėje visuomenėje atžvilgiu.“ Iš to kilęs švietimo demokratiniam pilietiškumui projektas suvaidino didelį vaidmenį skatinant ir remiant švietimo demokratiniam pilietiškumui ir žmogaus teisių švietimo įtraukimą į mokyklų sistemas.

Žmogaus teisių švietimo jaunimo programos įsteigimas, „Kompaso“, jo vertimų į kitas kalbas ir vėliau „Kompasiuko“ publikavimas dar labiau prisidėjo prie žmogaus teisių švietimo pripažinimo, ypač neformaliajame švietime ir darbe su jaunimu.

2010 m. pagal Rekomendaciją CM/Rec (2010) 7 Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė Europos Tarybos Demokratinio pilietiškumo ugdymo ir žmogaus teisių švietimo chartiją, kurioje valstybės narės raginamos įtraukti demokratinio pilietiškumo ugdymą ir žmogaus teisių švietimą į formaliojo švietimo mokyklų programas priešmokykliniame, pradiniame ir viduriniame lygmenyse bei į bendrąjį profesinį mokymą. Chartijoje valstybės narės taip pat raginamos „skatinti nevyriausybinių ir jaunimo organizacijų vaidmenį demokratinio pilietiškumo ugdyme ir žmogaus teisių švietime, ypač – neformaliajame švietime. Jos [valstybės narės] turėtų pripažinti tas organizacijas ir jų veiklas kaip vertingą visos švietimo sistemos dalį, kur įmanoma suteikti joms reikalingą pagalbą ir visiškai išnaudoti tas ekspertines žinias, kuriomis jos gali prisidėti prie visokių formų švietimo“.

„Suteikti kiekvienam asmeniui, esančiam jų teritorijoje, demokratinio pilietiškumo ugdymo ir žmogaus teisių švietimo galimybę“ pagal chartiją turėtų būti su žmogaus teisių švietimu susijusios valstybinės politikos ir įstatyminės bazės tikslas. Chartija nustato žmogaus teisių švietimo tikslus bei principus ir rekomenduoja galimus veiksmus priežiūros, įvertinimo ir tyrimų srityse. Chartiją lydi aiškinamasis memorandumas, kuriame pateiktos jos turinio ir praktinio panaudojimo detalės bei pavyzdžiai.

Su žmogaus teisių apauga ir propagavimu Europos Taryboje susijusio žmogaus teisių švietimo vaidmuo buvo dar labiau sustiprintas 1999 m. įkūrus Žmogaus teisių komisaro postą. Komisarui patikėta „propaguoti žmogaus teisių švietimą ir jų supratimą“, kartu su padedančiomis šalimis narėmis įgyvendinant žmogaus teisių standartus, nustatant galimus trūkumus įstatymuose bei praktikoje ir patarinėjant dėl žmogaus teisių apsaugos visoje Europoje.

Vykdydamas savo įgaliojimus, komisaras ypatingą dėmesį skiria žmogaus teisių švietimui atsižvelgdamas į tai, kad žmogaus teisės gali būti įgyvendintos tik tuomet, jei žmonės yra apie jas informuoti ir žino, kaip jas naudoti. Todėl žmogaus teisių švietimas yra labai svarbus siekiant efektyviai įgyvendinti europietiškus standartus. Keliose ataskaitose komisaras ragino šalių valdžios institucijas sustiprinti žmogaus teisių švietimą. Ne tik moksleiviai ir jaunimas, bet ir mokytojai, vyriausybės pareigūnai turi būti mokomi propaguoti tolerancijos ir pagarbos kitiems vertybes. Nuomonėje, pavadintoje „Žmogaus teisių švietimas yra prioritetas – reikalingi konkretūs veiksmai“⁵, jis teigė, kad „daugiau dėmesio skiriama ruošiant moksleivius darbo rinkai nei ugdant gyvenimo įgūdžius, kurie inkorporuotų žmogaus teisių vertybes“. Anot komisaro, reikia ir „žmogaus teisių per švietimą“, ir „žmogaus teisių švietime.“ Todėl žmogaus teisių švietimo propagavimas Europos Taryboje yra ir tarpsektorinis, ir daugiadisciplinis.

Europos Taryba bendrauja ir koordinuoja savo ŽTŠ veiklas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, tarp jų – UNESCO, JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (PTA). Ji taip pat buvo JT Pasaulinės žmogaus teisių švietimo programos regioninė koordinatorė.

Europos Wergelando centras

Norvegijos sostinėje Osle įsikūręs Europos Wergelando centras yra švietimo tarpkultūriniam supratimui, žmogaus teisių ir demokratinio pilietiškumo srityse dirbantis resursų centras. Jis įkurtas 2008 m. kaip bendradarbiavimo tarp Norvegijos ir Europos Tarybos projektas. Centro tikslinės grupės yra švietimo darbuotojai, tyrėjai, sprendimų priėmėjai ir kiti žinių skleidėjai.

Tarp Wergelando centro veiklų yra šios:

• mokymai mokytojų rengėjams, mokytojams ir kitiems ugdytojams;
• tyrimai ir plėtros veiklos;
• konferencijos ir ryšių kūrimo renginiai, įskaitant internetinę ekspertų duomenų bazę;
• elektroninė platforma informacijos, ugdymo priemonių ir gerosios praktikos sklaidai.

Europos Sąjunga

2007 m. kaip patariamasis organas, skirtas užtikrinti ES gyvenančių žmonių pagrindinių teisių apsaugą, buvo įsteigta Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (PTA). Įsikūrusi Austrijos sostinėje Vienoje, PTA yra nepriklausomas Europos Sąjungos (ES) organas, skirtas suteikti Europos Sąjungai ir jos šalims narėms pagalbą ir ekspertinių žinių įgyvendinant Bendrijos įstatymus pagrindinių teisių klausimais. PTA taip pat turi misiją didinti žmonių sąmoningumą apie pagrindines teises, tarp kurių – ir žmogaus teisės, kaip jas apibrėžia Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

Europos Sąjungos jaunimo programos per savo gyvavimo metus ypatingą dėmesį skyrė lygybei, aktyviam pilietiškumui ir žmogaus teisių švietimui.

Daug pagal „Jaunimas“ ir „Erasmus“ programas vykdytų jaunimo projektų yra paremti neformaliuoju švietimu ir suteikia plačių galimybių jauniems žmonėms atrasti žmogaus teisių vertybes ir žmogaus teisių švietimą.

Jaunimo politika ir žmogaus teisių švietimas

Europos Taryba istoriškai ilgai sieja jaunimą su Europos kūrimo procesu ir jaunimo politiką laiko integralia savo darbo dalimi. Pirmieji jaunimo lyderiams skirti užsiėmimai vyko 1967 m., o 1972 m. buvo įkurtas Europos jaunimo centras ir Europos jaunimo fondas. Nuo to laiko Europos Tarybos ryšiai su jaunimu reguliariai vystėsi – jauni žmonės ir jaunimo organizacijos yra svarbūs veikėjai ir partneriai išskirtiniuose tiek organizacijos, tiek visos Europos gyvenimo momentuose. Tiek demokratizacijos procesuose buvusiose komunistinėse šalyse, tiek stiprinant taiką ir transformuojant konfliktus konfliktinėse vietovėse, tiek kovojant su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija ir netolerancija jauni žmonės ir jaunimo organizacijos visada pasitikėjo Europos Taryba, o ši savo ruožtu galėjo pasitikėti jaunimu. Švelnaus, gilaus saugumo Europos žemyne neįmanoma įsivaizduoti be žmogaus teisių švietimo ir demokratinio dalyvavimo.

Europos Tarybos jaunimo politikos deklaruojamas tikslas yra „suteikti jauniems žmonėms, t. y. mergaitėms ir berniukams, merginoms ir vaikinams, lygias galimybes ir patirtį, padėsiančią jiems plėsti savo žinias, gebėjimus ir įgūdžius, kad jie galėtų visavertiškai dalyvauti visuose visuomenės aspektuose“⁶.

Jaunų žmonių, jaunimo organizacijų ir jaunimo politikos vaidmuo propaguojant teisę į žmogaus teisių švietimą taip pat yra aiškiai išdėstytas Europos Tarybos jaunimo politikos prioritetuose, kurių vienas yra Žmogaus teisės ir demokratija, įgyvendinamas skiriant ypatingą dėmesį šiems dalykams:

• užtikrinti, kad jauni žmonės visuotinai naudotųsi žmogaus teisėmis ir žmogiškuoju orumu, ir skatinti jų atsidavimą šiuo klausimu;
• skatinti aktyvų jaunų žmonių dalyvavimą demokratiniuose procesuose ir struktūrose;
• skatinti lygias galimybes visiems jauniems žmonėms dalyvauti visuose savo gyvenimo aspektuose;
• efektyviai įgyvendinti lyčių lygybę ir užkirsti kelią visoms smurto lyties pagrindu formoms;
• propaguoti sąmoningumo ugdymą ir jaunų žmonių aktyvumą aplinkos ir darnaus vystymosi klausimais;
• lengvinti visiems jauniems žmonėms prieigą prie informacijos ir konsultavimo paslaugų.

Kiti du teminiai prioritetai – gyvenimas kartu įvairialypėse visuomenėse ir jaunimo socialinė įtrauktis – taip pat glaudžiai susiję su žmogaus teisių švietimu.

Europos tarybos jaunimo politikoje taip pat numatomas glaudus bendradarbiavimas tarp vaikų ir jaunimo politikų, nes šios dvi grupės – vaikai ir jaunimas – turi daug bendrų bruožų.

2000 m., minint 50-ąsias Europos žmogaus teisių konvencijos metines, Jaunimo ir sporto direktoratas pradėjo savo Žmogaus teisių švietimo jaunimo programos veiklą. Programa užtikrino, kad Europos Tarybos veikloje su jaunais žmonėmis ir jaunimo politikoje bei darbe su jaunimu ŽTŠ būtų normalizuotas. Jaunimas ir jaunimo organizacijos šioje programoje suvaidino pagrindinį vaidmenį – jie buvo ir ugdytojai, ir žmogaus teisių gynėjai, ir daug prisidėjo prie Europos Tarybos veiklos.

Dar viena šios programos dimensija buvo „Kompaso“ publikavimas 2002 metais ir jo vertimas į daugiau nei 30 kalbų. Europos ir nacionaliniu lygiu vykusių mokymų vadovams bei žinių skleidėjams kursų programa prisidėjo prie formalių ir neformalių ŽTŠ edukatorių ir propaguotojų tinklų susidarymo, kurie duoda akivaizdžių rezultatų, nors ir labai skirtingų kiekvienoje šalyje. Žmogaus teisių švietimo jaunimo programos sėkmė taip pat rėmėsi šiais veiksniais:

• parama svarbiausioms regioninėms ir nacionalinėms mokymų mokytojų vadovams ir jaunimo darbuotojams veikloms šalyse narėse, organizuotoms bendradarbiaujant nacionalinėms organizacijoms ir institucijoms;
• formalių ir neformalių žmogaus teisių švietimo srityje dirbančių organizacijų ir edukatorių tinklų plėtojimu neformaliojo mokymosi metodais Europos ir nacionaliniu lygiu;
• žmogaus teisių švietimo metodų kaip pagrindinių visoje bendroje Europos Tarybos programoje diegimu jaunimo sektoriui;
• novatoriškų mokymo ir mokymosi metodų bei kokybės standartų žmogaus teisių švietimui ir neformaliam mokymuisi plėtojimu, pvz., e. mokymosi įdiegimu pagal programą „Kompaso“ mokymai žmogaus teisių švietime pažengusiems“ (angl. Advanced Compass Training in Human Rights Education);
• edukacinių metodų ir išteklių pateikimu įvairovei, žmogaus teisėms ir dalyvavimui skirtoje Europos jaunimo kampanijoje „Visi skirtingi – visi lygūs“;
• „gyvosios bibliotekos“ kaip metodikos tarpkultūriniam mokymuisi, kovai su stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis sklaida;
• politinės ir edukacinės sistemos tarpkultūrinio dialogo užsiėmimams nuostata.

Pasitelkiant Europos jaunimo fondo pilotinių projektų žmogaus teisių švietimo temas” ši programa taip pat mobilizavo tūkstančius jaunų žmonių iš visos Europos.

2009 metais, minint 60-ąjį Europos Tarybos gimtadienį, žmogaus teisių švietimui skirtas jaunimo forumas „Gyventi, mokytis, veikti už žmogaus teises“ Europos jaunimo centruose Budapešte ir Strasbūre subūrė daugiau nei 250 dalyvių.

Forumo dalyviai paskelbė žinutę Europos Tarybos Ministrų komitetui. Joje buvo pabrėžti ŽTŠ principai ir poreikis Europoje:

• užtikrinti adekvačius sklaidos ir platinimo mastus per projektus ir partnerius nacionaliniu ir vietos lygiu bei plėtoti optimalią komunikaciją tarp Europos, nacionalinio ir vietos veiksmų lygių;
• kurti aljansus tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo veikėjų bei žmogaus teisių institucijų, kad būtų kartu kuriamos nacionalinės žmogaus teisių švietimo programos;
• plėtoti nevyriausybinio sektoriaus partnerių gebėjimus ir kartu siekiant labiau įtraukti vyriausybinius jaunimo partnerius;
• remti tarpnacionalinį bendradarbiavimą ir tinklus žmogaus teisių švietimui;
• gilinti sąmoningumą apie konkrečius jaunimui poveikį darančius žmogaus teisių klausimus (pvz.: smurtą, atskirtį);
• įtraukti sąmoningumo lyčių klausimais požiūrį ir tarpkultūrinę dimensiją, kaip neatsiejamą nuo lygybės žmogiškajame orume koncepcijos;
• artimai susieti žmogaus teisių švietimo veiklas su jaunų žmonių realijomis, darbu su jaunimu, jaunimo politika ir neformaliuoju mokymusi;
• atsižvelgti į neišvengiamą žmogaus teisių švietimo susietumą su vaikais ir jaunimu bei jų vienas kito papildomumą;
• pripažinti ir propaguoti žmogaus teisių švietimą kaip žmogaus teisę bei didinant sąmoningumą šiuo klausimu;
• atsižvelgti į žmogaus teisių aktyvistų bei edukatorių laisvės ir saugumo apsaugą;
• plačiajai visuomenei pristatyti mažumų problemas, įskaitant lyties, etniškumo, religijos ar tikėjimo, įgalumo ir seksualinės orientacijos klausimus;
• remti aktyvų jaunimo ir vaikų dalyvavimą edukaciniuose procesuose;
• didinti sąmoningumą apie valdžios institucijų atsakomybę propaguoti ir remti žmogaus teisių švietimą tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo sektoriuose.

ŽTŠ su jaunimu

Regis, akivaizdu, kad jauniems žmonėms turėtų rūpėti žmogaus teisių švietimas, tačiau realybė tokia, kad dauguma Europos jaunimo su žmogaus teisių švietimu nesusiduria. „Kompasas“ buvo sukurtas tokiai situacijai pakeisti.

Jaunų žmonių švietimas žmogaus teisių klausimais yra naudingas ne tik visuomenei, bet ir patiems jauniems žmonėms. Šiuolaikinėse visuomenėse jaunimas vis dažniau susiduria su socialinės atskirties, religinių, etninių ir nacionalinių skirtumų procesais bei globalizacijos privalumais ir trūkumais. Žmogaus teisių švietimas visus šiuos dalykus paaiškina ir taip gali padėti žmonėms geriau suprasti skirtingus įsitikinimus, nuostatas ir vertybes bei akivaizdžius modernių daugiakultūrių visuomenių, kuriose jie gyvena, prieštaravimus.

Specialiame 2008 m. kovą pasirodžiusiame „Eurobarometro“ tyrime „Europos piliečių požiūriai į aplinką“ teigiama, kad europiečiai aplinkosaugą laiko ypač svarbia; 96 proc. apklaustųjų atsakė, kad ji jiems yra labai svarbi arba gana svarbi. Jauni žmonės yra ypač linkę savo energiją ir entuziazmą skirti dalykams, kurie jiems rūpi. Vienas tokių pavyzdžių – tie 100 tūkstančių jaunų žmonių, kurie 2009 m. gruodį dalyvavo demonstracijoje Kopenhagoje, reikalaudami imtis veiksmų klimato kaitai sustabdyti. Būdami žmogaus teisių švietėjais, turime tą energiją panaudoti. Tai, kad jaunimas imsis įgyvendinti idėjas, įrodo daugybė jau egzistuojančių jauniems žmonėms skirtų programų – nuo nedidelio masto užsiėmimų, jaunimo klubuose ar mokyklose vykdomų ad hoc pagrindu, iki didžiųjų tarptautinių programų, kurias įgyvendina Europos Taryba ir Europos Sąjunga.

Vienas iš pavyzdžių, kaip žmogaus teises išmanantis Europos jaunimas prie to prisideda, yra šalių ataskaitų Mažumų teisių grupei rengimas. Šiose ataskaitose, kurias naudoja valdžios institucijos, NVO, žurnalistai ir akademikai, skelbiamos mažumų problemų analizės, įtraukiami tų bendruomenių balsai ir pateikiami praktiniai patarimai bei rekomendacijos, kaip elgtis toliau. Taip žmogaus teisių švietimas gali būti laikomas prisidedančiu prie Europos žmogaus teisių teismo veiklos siunčiant aiškias žinutes, kad pažeidimai nebus toleruojami. Tačiau ŽTŠ siūlo dar daugiau: visų pirma, tai –pozityvus būdas užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams ir taip užtikrinti geresnį funkcionavimą bei efektyvesnę prevenciją ir sankcijų mechanizmus. Žmonės, įgiję pagarbos ir lygybės vertybes, empatijos ir atsakomybės nuostatas, įgiję įgūdžių bendradarbiauti ir mąstyti kritiškai, apskritai bus mažiau linkę pažeidinėti kitų žmonių teises. Jauni žmonės taip pat yra ir ugdytojai, ir fasilitatoriai žmogaus teisių švietimo procesuose, taigi jie yra svarbūs ŽTŠ planų realizavimo nacionaliniu ir vietos lygiu rėmėjai bei ištekliai.

Žmogaus teisių kultūros link

„Visi keliai veda į Romą“ – dažnai girdimas posakis, reiškiantis, jog pasiekti tą patį tikslą galima įvairiais būdais. Kaip visi keliai veda į Romą, taip yra ir daug skirtingų būdų vykdyti ŽTŠ. Tad turbūt geriausia žmogaus teisių švietimą apibūdinti pagal tai, ko juo siekiama, t. y. sukurti kultūrą, kurioje žmogaus teisės būtų suprastos, ginamos ir gerbiamos, arba, perfrazuojant 2009 m. žmogaus teisių švietimo jauniems žmonėms forumo dalyvius, „kultūrą, kurioje žmogaus teisių mokomasi, jos įgyvendinamos ir dėl jų imamasi veiksmų“.

Žmogaus teisių kultūra nėra paprasčiausiai kultūra, kurioje kiekvienas žino savo teises, nes žinojimas nebūtinai reiškia pagarbą, o be pagarbos visuomet bus pažeidimų. Tad kaip galėtume apibūdinti žmogaus teisių kultūrą ir kokie būtų jos šalininkų bruožai? Šio vadovo autoriai, apsvarstę tokius klausimus, suformulavo keletą atsakymų (kurie nebūtinai yra galutiniai ir išbaigti). Žmogaus teisių kultūra – tai kultūra, kurioje žmonės:

• turi žinių apie žmogaus teises, pagrindines laisves ir pagarbą joms;
• turi savigarbos ir gerbia kitus;
• žmogaus orumas jiems yra vertybė;
• demonstruoja nuostatas ir požiūrius, kurie rodo pagarbą kitiems;
• visose srityse praktikuoja neapsimestinę lyčių lygybę;
• gerbia, supranta ir vertina kultūrinę įvairovę, ypač skirtingas tautines, etnines, religines, lingvistines ir kitokias mažumas bei bendruomenes;
• yra įgalinti ir aktyvūs piliečiai;
• propaguoja demokratiją, socialinį teisingumą, bendruomeninę harmoniją, solidarumą ir draugystę tarp žmonių ir tautų;
• aktyviai prisideda prie tarptautinių institucijų veiklos kuriant taikos kultūrą, paremtą visuotinėmis žmogaus teisių vertybėmis, tarptautiniu supratingumu, tolerancija ir smurto nenaudojimu.

Šie idealai skirtingose visuomenėse pasireiškia nevienodai, nes skiriasi jų socialinės, ekonominės, istorinės bei politinės patirtys ir realybė. Todėl skiriasi ir jų būdai vykdyti ŽTŠ. Egzistuoja skirtingi požiūriai, koks būtų geriausias ar tinkamiausias kelias judėti žmogaus teisių kultūros link, tačiau taip ir turi būti. Asmenys, asmenų grupės, bendruomenės ir kultūros turi skirtingus išeities taškus, joms rūpi skirtingi dalykai. Žmogaus teisių kultūra privalo į visa tai atsižvelgti ir tuos skirtumus gerbti.

Išnašos

¹ Paryškinimai – autorių
² Ministrų komiteto rekomendacija CM/Rec(2010)7 dėl Europos Tarybos Chartijos dėl demokratinio pilietiškumo ugdymo ir švietimo žmogaus teisių srityje
³ http://www.amnesty.org/en/human-rights-education
⁴ Betty A. Reardon: „Educating for Human Dignity – Learning about rights and responsibilities“, Pensilvanijos universiteto leidykla, 1995 m.​​​​​​​
⁵ www.fra.europa.eu (prieiga 2010 m. spalio 13 d.)​​​​​​​
⁶ Ministrų komiteto rezoliucija dėl Europos Tarybos jaunimo politikos, CM/Res(2008)23 Jungtinės Tautos, Pasaulinės ŽTŠ programos veiksmų planas – pirmasis etapas Ženeva, 2006 m.