„Kompaso“ naudojimas ŽTŠ vykdymui įvairiose kultūrose ir skirtingomis kalbomis

Pirmojo „Kompaso“ leidimo patirtis parodė, kad tikrai įmanoma parašyti vieną vadovą visai Europai. Kultūrų ir kalbų skirtumai yra ne kliūtys, o ištekliai, praturtinantys mūsų darbą. Visi gali tapatintis su žmogaus teisėmis, nes kiekvienas iš mūsų turi orumo jausmą ir jaučia pažeminimą, kai mūsų teisės yra varžomos. Be to, kadangi žmogaus teisės yra visuotinės ir susijusios su tarptautiniu mastu patvirtintais dokumentais, tokiais kaip Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, iš to kyla, kad ŽTŠ tikslai ir principai taip pat yra pritaikytini kiekvienai visuomenei, net jei praktikoje ŽTŠ visada reikia kontekstualizuoti.

Pati Europa – įvairovės pasaulis. Šiame žemyne kalbama daugiau nei 200 kalbų. Tarp Europos sienų gyvuoja visos didžiosios religijos. Žemynas siejamas su demokratijos gimimu, bet kartu ir su vienais blogiausių fašizmo ir totalitarizmo pavyzdžių, kokius tik pasaulis yra kada matęs. Europos praeityje žymių yra palikęs Holokaustas, kolonializmas ir vergija, o šiandien Europa turi pakankamai atominių ginklų, kad galėtų sunaikinti visą gyvybę Žemėje. Tačiau Europoje kasmet vyksta Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonija ir yra įkurtas nuolatinis, visame pasaulyje pripažintas Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Šiandien tarp Europą sudarančių valstybių yra daug tokių, kurios net neegzistavo 1949 metais, kai buvo įkurta Europos Taryba, ir tokių, kurių sienos šimtus metų beveik nepasikeitė. Konfliktai kelia grėsmę šalių stabilumui, kai kurios sienos tebekinta ir dabar. Todėl Europoje šiandien vieni žmonės kasdien susiduria su smurtu ir konfliktais, o daugybė kitų gyvena gana taikiai, saugiai ir komfortiškai.

Kiekvienoje Europos šalyje yra ir milijonierių, ir milijonai žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Įvairovė egzistuoja ir tarp šalių, ir jų viduje. Tapkite mokytoju vienoje Europos dalyje ir galbūt per dieną uždirbsite daugiau, nei jūsų kolegos kitoje dalyje uždirba per mėnesį. Tapkite mokytoju kuriame nors kitame regione ir galbūt išvis mėnesių mėnesius negausite jokio atlyginimo. O kaip dėl moksleivių? Privalomas mokslas varijuoja nuo 9 metų Kipre bei Šveicarijoje iki 13 metų Belgijoje ir Nyderlanduose. Moksleiviams baigus mokyklą, skiriasi ir jų galimybės gauti darbą. Taip pat labai skirtingos ir galimybės jauniems žmonėms naudotis savo socialinėmis teisėmis ir būti autonomiškiems. Remiantis „Eurostato“ duomenimis, jaunimo nedarbas varijuoja nuo 7,6 proc. Nyderlanduose iki 44,5 proc. Ispanijoje ar 43,8 proc. Latvijoje.⁷

Socialinės, kultūrinės ir politinės aplinkybės, kuriose vykdomas ŽTŠ, bendruomenėse ir šalyse yra skirtingos, todėl požiūrio, turinio ir metodų detalės taip pat privalo skirtis, nors principai ir tikslai išlieka tokie patys.

ŽTŠ skirtingose edukacinėse aplinkose

Pirmojo leidimo patirtis parodė, kad „Kompasas“ plačiai naudojamas ne tik jaunimo klubuose, organizacijose ir NVO, bet taip pat ir mokyklose, verslo įmonėse bei valdžios institucijų mokymų skyriuose. Kitaip tariant, „Kompasą“ naudoja įvairaus amžiaus žmonės skirtingose edukacinėse aplinkose.

Mūsų pirminis sumanymas buvo, kad „Kompasą“ daugiausia naudotų jaunimo darbuotojai neformalaus švietimo aplinkoje, pavyzdžiui, popamokiniuose klubuose, sporto ar bažnyčios jaunimo grupėse, universitetiniuose klubuose, žmogaus teisių grupėse, jaunimo mainais užsiimančiose organizacijose. Tokiose aplinkose pagrindinis dėmesys skiriamas asmeniniam ir socialiniam jaunų žmonių lavėjimui, tad užsiėmimai tampa holistiniai, t. y. jie ugdo žinias, įgūdžius ir nuostatas socialiniame kontekste.

Tačiau „Kompasas“ taip pat naudojamas ir formaliose aplinkose, tokiose kaip mokykla, kolegija ar universitetas, kur dažnai labiau siekiama įgyti žinių, nei lavinti įgūdžius ir nuostatas. Daugybė mokytojų randa galimybių naudoti „Kompaso“ užsiėmimus istorijos, geografijos, kalbų ir pilietinio ugdymo mokymo programose; tokių galimybių tik daugės, konsoliduojant perėjimą prie įgūdžiais paremtų mokymo programų. Mokymai darbuotojams, pavyzdžiui, mokytojams, vadybininkams, valstybės pareigūnams ir teisminių institucijų darbuotojams, užima poziciją tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo, tačiau ir šiuo atveju mokymų vadovai naudoja „Kompasą“ tiek mokymams bendrai apie žmogaus teises, tiek kalbėdami apie lygias galimybes ar rasizmą konkrečios institucijos viduje. Kai kurių šalių mokyklinėse sistemose „Kompasas“ buvo akredituotas kaip oficiali mokymosi priemonė. Suprasdamas, kaip svarbu su žmogaus teisių švietimu supažindinti ir jaunesnius vaikus, Europos Tarybos jaunimo skyrius taip pat sukūrė „Kompasiuką“ – žmogaus teisių švietimo vaikams vadovą. „Kompasiukas“ ypač tinka vaikams nuo 7 iki 13 metų amžiaus ir, kaip nurodo jo pavadinimas, yra paremtas „Kompaso“ metodika ir požiūriu.

Žmonės įvairiai praktikuoja ir mokosi žmogaus teisių švietimo, ir nors kiekviename „Kompaso“ užsiėmime siūlomi metodai ir dinamikos yra savaime įdomios, svarbu turėti omenyje, kad galutinis šių užsiėmimų tikslas – tai, ko dalyviai išmoksta ir ką jie gali veikti su tuo, ko išmoko. Tarp pasiūlymų tolesniems veiksmams yra ir šiedu: išbandyti užsiėmimą su šeima ar draugais arba kreiptis į žiniasklaidą. Tai tik du iš būdų, kaip „Kompasas“ gali būti naudojamas savišvietai.

Požiūriai į formalųjį švietimą, ypač naudojami metodai ir mokytojo vaidmuo, yra skirtingi kiekvienoje šalyje. Lygiai taip pat skiriasi ir neformaliojo švietimo – jaunimo centrų ir organizacijų, jų filosofijų ir veikimo būdų – prieinamumas. Nepaisant to, tam tikrus struktūrinius skirtumus tarp formaliojo ir neformaliojo sektorių galima apibendrinti.

Savaiminis mokymasis (savišvieta)

Savaiminiu mokymusi arba savišvieta vadinamas visą gyvenimą trunkantis mokymosi procesas, kai asmuo požiūrius, vertybes, įgūdžius bei žinias įgyja per edukacines įtakas ir išteklius savo paties aplinkoje ir per kasdienes patirtis. Žmonės mokosi iš šeimos ir kaimynų, turgavietėje, bibliotekoje, meno parodose, darbe, žaisdami, skaitydami, sportuodami. Savaiminiam mokymuisi labai svarbios masinės žiniasklaidos priemonės: vaidinimai, filmai, muzika, dainos, televiziniai debatai ir dokumentika. Mokymasis tokiu būdu dažnai yra neplanuotas ir nesustruktūrintas.

Formalusis švietimas

Formalusis švietimas reiškia struktūrinę švietimo sistemą, prasidedančią pradinėje mokykloje (kai kuriose šalyse ir lopšelyje-darželyje) ir besitęsiančią iki universiteto, į ją įeina ir specializuotos profesinio ir techninio mokymo programos. Formaliajame švietime paprastai būna (pažymiu) įvertinama, ko besimokantieji išmoko, jis būna paremtas programa, kuri praktiškai sunkiai pritaikoma prie individualių poreikių ar norų. Formalusis švietimas paprastai patvirtinamas dokumentais ir baigimo pažymėjimo išdavimu.

Neformalusis švietimas

Neformalusis švietimas – tai suplanuotos, struktūrinės asmeninio ir socialinio ugdymo programos bei procesai jauniems žmonėms, sukurti taip, kad pagerintų įgūdžius ir gebėjimus už formaliojo švietimo mokymo programos ribų. Neformalusis švietimas vyksta tokiose vietose kaip jaunimo organizacijos, sporto klubai, teatro ar bendruomeninės grupės, kuriose jauni žmonės susitinka, pavyzdžiui, kartu imtis projektų, žaisti žaidimus, diskutuoti, stovyklauti, muzikuoti ar vaidinti. Neformaliojo švietimo pasiekimus paprastai būna sunku įvertinti pažymėjimu, net jei socialiai jų pripažinimas ir auga. Neformalusis švietimas taip pat turėtų būti:

• pasirinktas savo noru;
• prieinamas kiekvienam (idealiu atveju);
• organizuotas procesas su edukaciniais tikslais;
• paremtas dalyvavimu;
• koncentruotas į besimokančiuosius;
• apie gyvenimo įgūdžių išmokimą ir pasiruošimą aktyviam pilietiškumui;
• grįstas tiek individualaus, tiek grupinio mokymosi su kolektyviniu požiūriu įtraukimu;
• holistinis ir orientuotas į procesą;
• paremtas patyrimu ir veiksmu;
• organizuojamas remiantis dalyvių poreikiais.

Formalusis, neformalusis ir savaiminis švietimas yra vienas kitą papildantys ir sustiprinantys visą gyvenimą trunkančio mokymosi proceso elementai. Čia dar kartą norime pabrėžti, kad atskiri „Kompaso“ užsiėmimai gali būti naudingai pritaikomi skirtinguose kontekstuose, formaliose ar mažiau formaliose aplinkose, reguliariai ar nereguliariai. Tačiau svarbu paminėti, kad „Kompaso“ autoriai labiau linksta į tai, jog neformalusis švietimas yra naudingesnis žmogaus teisių švietimui (taip pat ir dėl to, kad „Kompasas“ pirmiausia buvo sukurtas darbui su jaunimu). Mokyklose ŽTŠ negali būti suvokiamas kaip kažkas, kas vyksta tik klasėje – tai privalo aprėpti visą mokyklą ir bendruomenę. Pavyzdžiui, demokratinis švietimo institucijų valdymas yra plačiai pripažįstamas kaip dimensija, vaidinanti svarbų vaidmenį žmogaus teisių mokymosi (ir patikimumo) procese⁸.

Šiame vadove jūs rasite informacijos apie žmogaus teises ir daugybę su jomis susijusių problemų, taip pat daugiau kaip 60 ŽTŠ užsiėmimų jauniems žmonėms. Užsiėmimai nėra pavieniui – leidinyje rasite ir detalios informacijos apie ŽTŠ metodiką, kaip naudoti užsiėmimus įvairiose situacijose bei kaip juos adaptuoti ar išplėtoti. Taip pat pateikiame informacijos ir patarimų, kaip padėti jauniems žmonėms įsitraukti į jiems rūpimus dalykus ir „imtis veiksmų“ (3 skyrius).

Pedagoginis ŽTŠ pagrindas „Kompase“

Neužtenka vien tik žinoti apie žmogaus teises – žmonės turi ir įgyti įgūdžių bei nuostatų, kuriomis vadovaudamiesi kartu veiktų gindami žmogaus teises; reikia naudotis galva, širdimi ir rankomis, kad įvyktų ir asmeniniai, ir socialiniai pokyčiai, būtini globalinei žmogaus teisių kultūrai sukurti.

Holistinis mokymasis

Žmogaus teisių reikalai yra susiję su asmens visuma (kūnu, protu ir siela) bei visais gyvenimo etapais – nuo lopšio iki kapo. Žmogus gyvena vientisame pasaulyje, kur viskas yra tarpusavyje susiję, todėl žmogaus teisių švietimas būtinai turi būti paremtas holistiniu mokymusi. Holistinis mokymasis propaguoja žmogaus kaip visumos vystymąsi, apima jo intelektualinį, emocinį, socialinį, fizinį, meninį, kūrybinį ir dvasinį potencialą. Holistinis mokymasis taip pat reiškia, kad mokymasis vyksta socialiniame kontekste, apimančiame visas kasdienes patirtis; todėl jis yra tarpdisciplininis ir apima visus tradicinius mokykloje pagal programą dėstomus dalykus.

Holistinis požiūris taip pat reiškia, kad mokymesi stengiamės atliepti ir įtraukti kognityvinę, praktinę bei požiūrio dimensijas, t. y. ne tik tai, ką žmonės mokosi, bet ir kaip jie tą mokymąsi pritaiko savo nuostatoms ar elgesiui bei kaip tai pritaikyti veiksmui už žmogaus teises – ar vienam, ar kartu su kitais.

Susijęs su holistiniu mokymusi yra ir diferencijuotasis mokymasis. Mokymosi užsiėmimai „Kompase“ sukurti taip, kad atlieptų platų mokymosi stilių spektrą ir skirtingas proto galimybes, ugdytų ir kognityvinę, ir emocinę plotmes.

Atvirasis mokymasis

Atvirasis mokymasis yra struktūruotas taip, kad daugialypiai / sudėtingi problemų sprendimai yra ne tik įmanomi, bet jų ir tikimasi. Dalyviai nėra nukreipiami į vieną „teisingą“ logišką atsakymą, nes gyvenimas nėra tik juoda ir balta, priešingai, dviprasmybė yra pasaulio, kuriame gyvename, realybė. Atvirasis mokymasis skatina pasitikėjimą savimi išreiškiant savo nuomonę ir kritinį mąstymą. Žmogaus teisių švietime tai yra labai svarbu, nes žmogaus teisių klausimais visi dažniausiai turi skirtingas nuomones ir įvairiai juos supranta; todėl besimokantiesiems labai svarbu mokytis kartu, bet tuo pačiu metu turėti galimybę nesutarti, prieiti prie skirtingų išvadų ar požiūrių.

Vertybių paaiškinimas

Dalyviams suteikiamos galimybės identifikuoti, paaiškinti ir išreikšti savo įsitikinimus ir vertybes, priešpastatyti jas kitiems – ir visa tai daryti saugioje aplinkoje, grįstoje kiekvieno žmogaus orumu, minties bei išraiškos laisve ir pagarba kitų žmonių nuomonėms.

Dalyvavimas

Dalyvavimas ŽTŠ reiškia, kad jauni žmonės dalyvauja priimant sprendimus dėl to, ką ir kaip jie mokysis apie žmogaus teises. Dalyvaudami jauni žmonės įgyja įvairių gebėjimų – tokių kaip sprendimų priėmimas, klausymasis, empatija ir pagarba kitiems, atsakomybės už savo sprendimus ir veiksmus prisiėmimas.

Taigi, ŽTŠ privalo leisti jauniems žmonėms patiems nuspręsti, kada, kaip ir kokias temas jie nori nagrinėti. Tai reiškia, kad vedėjo ar mokytojo vaidmuo – būti fasilitatoriumi, gidu, draugu ar mentoriumi, o ne žinias į galvas kalančiu mokymu vadovu, kuris kontroliuoja, ko bus mokomasi ir kaip.

Šiame vadove pateiktiems užsiėmimams būtinas aktyvus įsitraukimas: dalyviai turi būti aktyvūs ir susidomėję, o ne atsilošę ir prisiėmę tik pasyvaus stebėtojo vaidmenį. Šiuo atžvilgiu metodikos kūrėjai daug ką pasiskolino iš Augusto Boalio ir kitų socialinio švietimo, sąmoningumo kėlimo ir sąmoninimo pionierių. Jei besimokantieji / dalyviai aktyviai nedalyvauja kuriame nors užsiėmime, būtų geriau jį atidėti arba nutraukti ir paklausti jų, kodėl nedalyvauja. Tai – taip pat žmogaus teisių švietimo dalis.

Dalyvavimui reikalinga palanki aplinka, skatinanti besimokančiuosius / dalyvius prisiimti atsakomybę už veiklas bei procesus, kuriuose jie dalyvauja. Svarbu su dalyviais kalbėti nuoširdžiai ir atvirai, taip pat ir apie dalyvavimo ribas. Geriau paskelbti dalyvavimo ribas nei bandyti manipuliuoti situacija ar simuliuoti dalyvavimą.

Bendradarbiaujamasis mokymasis

Išmokti gerbti kitus ir kartu dirbti – vienas iš ŽTŠ tikslų. Bendradarbiavimu grįstame mokymesi žmonės, kartu dirbdami, mokosi siekti tiek jiems patiems, tiek visiems grupės nariams naudingų rezultatų. Bendradarbiaujamasis mokymasis propaguoja aukštesnius pasiekimus ir didesnį produktyvumą, rūpestingesnius, labiau palaikančius ir labiau įpareigojančius santykius bei didesnius socialinius gebėjimus ir savigarbą. Tai – priešinga tam, kas nutinka, kai mokymasis yra grindžiamas konkurencijos principais. Konkurencingas mokymasis dažnai tarp laimėjusiųjų skatina savanaudiškus interesus, nepagarbą kitiems ir aroganciją, o pralaimėjusieji praranda motyvaciją ir savigarbą.

Patirtinis mokymasis (mokymasis per patirtį)

Mokymasis per patirtį arba atradiminis mokymasis yra pamatinis ŽTŠ akmuo, nes esminių žmogaus teisių įgūdžių bei vertybių – tokių kaip komunikavimas, kritinis mąstymas, advokacija, tolerancija ir pagarba – išmokyti negalima; tai turi būti išmokstama per patirtis, ir tai turi būti praktikuojama.

Žinoti apie žmogaus teises yra svarbu, tačiau vien to nepakanka. Būtina, kad jauni žmonės žymiai geriau suprastų, kaip žmogaus teisės kyla iš žmonių poreikių ir kodėl jas reikia saugoti. Pavyzdžiui, tiesiogiai rasinės diskriminacijos nepatyrusiems jauniems žmonėms gali atrodyti, kad tai jiems neaktualu. Tačiau žvelgiant iš žmogaus teisių perspektyvos tokia pozicija nėra priimtina: žmonės visame pasaulyje turi atsakomybę saugoti ir kitų žmonių žmogaus teises.

„Kompase“ suteikiame patirties per tokias veiklas kaip vaidmenų pratimai ir atvejo analizės, kad dalyviai galėtų kelti klausimus ir spręsti problemas. Tačiau ir vien patirties neužtenka. Tam, kad ji būtų naudinga, svarbu reflektuoti apie tai, kas įvyko, pasidaryti išvadas ir praktikuoti, ką išmokai; nesant tokio įtvirtinimo, viskas, ko mokytasi, bus prarasta.

Davido Kolbo patirtinio mokymosi ciklas

1984 m. Davidas Kolbas išleido knygą „Patirtinis mokymasis: patirtis kaip mokymosi ir vystymosi šaltinis“ (angl. Experiential learning: experience as the source of learning and development). Pagal jo sukurtą teoriją mokymosi procesas turi keturis etapus.

Visi „Kompaso“ užsiėmimai yra grindžiami šiuo modeliu. Kiekviename yra šiek tiek patirties (suplanuotas įvykis / stimulas / veikla, pvz., vaidmenų pratimas), po jo – aptarimas (2 etapas) ir apibendrinimas (3 etapas). Kiekvieno užsiėmimo aprašyme pateikti galimi klausimai aptarimui ir diskusijai, padėsiantys dalyviams reflektuoti apie tai, kas vyko užsiėmimo metu, kaip jie jautėsi ir kaip tą patirtį galima palyginti su tuo, ką jie jau žino, kaip tai siejasi su platesniu pasauliu. Pabaigoje prieinama prie 4-ojo etapo – to, kas išmokta, pritaikymo praktikoje. „Kompase“ pateikiame ir pasiūlymų tolesniems veiksmams, pvz., kaip jauni žmonės gali tai, ko išmoko, paversti savo bendruomenei naudingais veiksmais. Svarbu suprasti, kad visi keturi etapai yra esminės ir neatimamos viso mokymosi proceso dalys: nereflektavę žmonės nesupras, kokia prasmė kažką išmokti, bet nenaudoti? Jei tik atliekate „Kompaso“ užsiėmimą (1 etapas) ir pamirštate kitus etapus – tai tolygu žmogaus teisių švietimo pažeidimui!

Kai kuriuos žmones tokie socialinių pokyčių siekiai gali bauginti ir jiems gali atrodyti, kad aktyvizmo propagavimas – na, to jau per daug. Nereikia nei baimintis, nei taip galvoti. Mes, žmogaus teisių švietėjai, siekiame įkvėpti jaunus žmones susirūpinti žmogaus teisėmis bei suteikti jiems įrankius veikti tuomet ir ten, kur jiems atrodo reikalinga.

Dabar turbūt reikėtų paaiškinti, kaip „Kompase“ vartojame žodį „užsiėmimas“. Taigi, vartojame jį ir stimulo, metodo arba įvykio prasme (kurie vyksta 1-ajame mokymosi ciklo etape), ir „viso užsiėmimo / veiklos“ prasme (t. y. apimant visus keturis mokymosi ciklo etapus). Praktikoje turėtų būti aišku iš konteksto, kuriame šis žodis vartojamas, ar kalbama tik apie patį metodą, ar visą metodą kartu su aptarimo, apibendrinimo ir veiksmų ėmimosi stadijomis.

The cycle of experiential learning

Orientacija į besimokantįjį

ŽTŠ turi labai aiškų tikslą: įgalinti mokymąsi apie žmogaus teises, dėl jų ir per jas. Nors žinios apie žmogaus teises ir gebėjimai dėl jų yra visavertės ŽTŠ dalys, jo centre yra besimokantysis – dalyvis. Svarbiausia ne tai, ką fasilitatorius ar mokytojas pasako ir perteikia, ir net ne turinys („Šiandien mokysimės apie mirties bausmę“). ŽTŠ centre – besimokantysis / dalyvis, nes svarbiausia yra tai, ko jis išmoksta ar supranta iš to, kas yra mokoma ar patiriama. Tokiu būdu visa tai pačiam dalyviui tampa aktualu (arba visai neaktualu, ką taip pat svarbu paminėti), taigi daugiau tikimybės, kad tam bus suteikta praktinės reikšmės. Orientacija į besimokantįjį turi ir kitų teigiamų pasekmių, pavyzdžiui, fasilitatoriaus gali laisvai pritaikyti darbo turinį ir lygį prie dalyvių realijų; „Kompaso“ kūrimo metu mes tai pavadinome „pradėti ten, kur žmogus yra“.

ŽTŠ procesas ir rezultatai

Svarbiausios „Kompase“ naudojamos edukacinės sistemos – mokymasis bendradarbiaujant, dalyvavimas ir mokymasis per patirtį – yra sujungiamos draugėn užsiėmimuose, po jų vykstančiose diskusijose ir tolimesnėse veiklose, ir visa tai sukuria procesą, kuris:

• pradeda nuo to, ką žmonės jau žino, nuo jų nuomonių bei patirčių, o tai jiems padeda ieškoti ir kartu atrasti naujų idėjų ir patirčių (mokymasis apie žmogaus teises);
• skatina jaunus žmones dalyvauti ir prisidėti prie diskusijų, kiek įmanoma daugiau mokytis vienas iš kito (mokymasis per žmogaus teises);
• padeda žmonėms paversti savo mokymąsi paprastais, bet efektyviais veiksmais, parodančiais, kad atmetama neteisybė, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai (mokymasis dėl žmogaus teisių).

Tam, kad būtų efektyvūs švietėjai, ŽTŠ mokytojai praktikai visuomet turi atminti savo tikslą – žmogaus teisių srityje išprususį jaunimą, net jei pats jaunimas ir nusprendžia likti neaktyvus. Praktikoje nėra skirtumo tarp ŽTŠ kaip proceso ir jo rezultato; užsiėmimų metu jie abu tampa vieniu, kuriame procesas ir jo turinys, metodas ir jo rezultatai yra tarpusavyje susiję – kaip teigė Mahatma Gandhis: „Nėra kelio į taiką, pati taika yra kelias.“

Kaip ankstesniame leidinyje bandyta sudaryti žmogaus teisių kultūros charakteristikų sąrašą, taip ir čia mes, šio vadovo autoriai, pabandėme sudaryti žmogaus teisių klausimais išprususio asmens žinių, įgūdžių ir nuostatų sąrašą. Šie užrašyti gebėjimai tuomet pasitarnavo formuojant mūsų tikslų šiems užsiėmimams pagrindą.

Apibendrinant ŽTŠ rezultatus galima apibūdinti pagal žinias bei supratimą, įgūdžius ir nuostatas:

• Žmogaus teisių klausimų išmanymas ir suvokimas, kad žmonės galėtų atpažinti žmogaus teisių pažeidimus: mokymasis, kas yra žmogaus teisės, kaip jas galima ginti šalyje, kas atsakingas už jų saugojimą; kokie tarptautiniai instrumentai yra taikytini, kokių teisių dalyviai / jauni žmonės gali reikalauti (mokymasis apie žmogaus teises);
• Įgūdžiai ir gebėjimai kovoti už žmogaus teises, ginti savo ir kitų žmogaus teises, pvz., sąmoningumo kėlimas, advokacija ir kampanijos, gebėjimas pranešti atitinkamoms valdžios institucijoms ar žiniasklaidai (mokymasis dėl žmogaus teisių) ir t. t.;
• Pagarbą žmogaus teisėms išreiškiančios nuostatos, kad žmonės sąmoningai nepažeidinėtų kitų žmonių teisių ir kad dalyviai gyventų pagal žmogaus teisių vertybes; vadinamoji „horizontalioji žmogaus teisių dimensija“, taikoma santykiams tarp žmonių, o ne tik santykiams tarp žmonių ir valstybės institucijų (vadinamoji „vertikalioji dimensija“). Šios nuostatos gali atsispindėti šeimos aplinkoje, tarp bendraamžių, mokykloje, jaunimo organizacijoje ar centre (mokymasis per žmogaus teises ir jose).

Gebėjimais grįsti tikslai

Bendrai išsakyti tikslai yra naudingi, tačiau, kad būtume efektyvūs žmogaus teisių edukatoriai, privalome žymiai tiksliau nustatyti savo tikslus ir aiškiai suformuluoti, kokių gebėjimų turėtų įgyti jauni žmonės, su kuriais dirbtume. Privalome savęs paklausti: kokių žinių jauniems žmonėms reikia, kad jie giliau suprastų žmogaus teisių problemas? Kokių įgūdžių ir nuostatų jiems prireiks ginant žmogaus teises? Atsakymai į šiuos klausimus mums padės tiksliau nustatyti savo tikslus. Toliau pateiktos savybės buvo identifikuotos „Kompaso“ kūrimo metu ir praktikuojant ŽTŠ su jaunais žmonėmis visoje Europoje. Jie yra šiame vadove esančių užsiėmimų pagrindas.

Žinios ir supratimas

• Esminės koncepcijos, tokios kaip: laisvė, teisingumas, lygybė, žmogaus orumas, nediskriminacija, demokratija, visuotinumas, teisės, atsakomybės, tarpusavio priklausomybė ir solidarumas;
• Mintis, kad žmogaus teisės – tai sisteminis būdas susitarti dėl elgesio modelių šeimoje, mokykloje, bendruomenėje ir platesniame pasaulyje;
• Žmogaus teisių, jų buvusios ir būsimos dimensijos vaidmuo asmens gyvenime, bendruomenių ir kitų pasaulio žmonių gyvenimuose;
• Skirtumai ir panašumai tarp pilietinių / politinių ir socialinių / ekonominių teisių;
• Vietos, nacionalinės, tarptautinės institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir individai, remiantys ir ginantys žmogaus teises;
• Įvairūs būdai suprasti ir patirti žmogaus teises skirtingose visuomenėse, skirtingose tos pačios visuomenės grupėse bei įvairūs legitimumo šaltiniai, įskaitant religinius, moralinius ir teisinius;
• Pagrindiniai socialiniai pokyčiai, istoriniai įvykiai ir priežastys, vedantys žmogaus teisių pripažinimo link;
• Teisės, pripažintos didžiuosiuose tarptautiniuose instrumentuose, skirtuose žmogaus teisių apsaugai įgyvendinti, tokiuose kaip Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija (JTŽT), Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencija (VTAK) ir Europos konvencija dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (EKŽT);
• Žmogaus teisės, saugomos nacionalinių ar valstybinių konstitucijų ir įstatymų, ir institucijos, atsakingos už jų stebėseną nacionaliniu lygiu.

Įgūdžiai

• Aktyvus klausymasis ir komunikavimas: gebėjimas išklausyti įvairias nuomones, pasisakyti už savo paties ir kitų žmonių teises;
• Kritinis mąstymas: rasti tinkamą informaciją, kritiškai vertinti įrodymus, suvokti išankstines nuostatas ir šališkumą, atpažinti manipuliacijos formas ir priimti sprendimus remiantis sveiku protu;
• Gebėjimas dirbti bendradarbiaujant ir pozityviai reaguoti į konfliktus;
• Gebėjimas organizuoti socialines grupes ir jose dalyvauti;
• Gebėjimas atpažinti žmogaus teisių pažeidimus;
• Ėmimasis veiksmų siekiant propaguoti ir saugoti žmogaus teises tiek lokaliai, tiek globaliai.

Požiūriai ir vertybės

• Atsakomybės už savo veiksmus jausmas, atsidavimas asmeniniam vystymuisi ir socialiniams pokyčiams;
• Smalsumas, atvirumas ir įvairovės vertinimas;
• Empatija ir solidarumas su kitais, pasiryžimas remti tuos, kurių žmogaus teisėms kyla grėsmė;
• Žmogaus orumo, savivertės ir kitų žmonių vertės jausmas, nepaisant socialinių, kultūrinių, lingvistinių ar religinių skirtumų;
• Teisingumo jausmas, troškimas veikti visuotinių žmogaus teisių, lygybės ir pagarbos įvairovei idealo labui.

ŽTŠ ir kiti edukaciniai laukai

Žmogaus teisės veikia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą tiek lokaliai, tiek globaliai. Jei pažiūrėtume į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (VŽTD), pamatytume, kad beveik kiekviena šiandienos pasaulio problema – skurdas, tarša, klimato kaita, ekonominė nelygybė, AIDS, nepakankama prieiga prie švietimo, rasizmas ir karai – yra vienaip ar kitaip susiję su žmogaus teisių pažeidimais.

Sunku pasakyti, kurios iš šių neteisybių yra daugiau ar mažiau svarbios nei kitos. Požiūris priklauso nuo to, kur esi, ir tavo turimo statuso. Išties žmogaus teisių pažeidimai yra taip susiję tarpusavyje, kad imantis vieno būtinai paliečiamas ir kitas ar kiti. Žmogaus teisės yra nedalomos, viena nuo kitos priklausomos ir tarpusavyje susijusios, todėl neįmanoma tiesiog pasirinkti, kurias žmogaus teises gerbti, o kurių ne.

Šios problemos nėra išskirtinai įdomios tik žmogaus teisių švietėjams – jos lygiai taip pat aktualios visiems tiems, kurie propaguoja teisingą ir taikų pasaulį, kuriame pagarba ir lygybė yra norma. Nesvarbu, ar žmogus savo darbą vadina, tarkime, „švietimu vystymosi klausimais“, „taikos švietimu“, „švietimu darnumui“ ar „pilietiškumo ugdymu“, visi mes nagrinėjame tarpusavyje susijusius klausimus, ir „Kompasas“ mums visiems turi ką pasiūlyti. Iš tiesų, žmogaus teisės yra įvairiopos, ir jos visur pasireiškia žymiai daugiau, nei mums atrodo! Dažnai, ypač per užsiėmimus su jaunimu, remiamės jaunų žmonių atsakomybės ir orumo jausmu ir nebūtinai tai vadiname žmogaus teisių švietimu.

Pilietiškumo ugdymas / Švietimas demokratiniam pilietiškumui

Remiantis Europos Tarybos Demokratinio pilietiškumo ugdymo ir žmogaus teisių švietimo chartija, „Demokratinio pilietiškumo ugdymas ir žmogaus teisių švietimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir papildo vienas kitą. Jie skiriasi ne tikslais ir praktika, o dėmesio centru ir mastu. Demokratinio pilietiškumo ugdymas pirmiausia skiria dėmesį demokratinėms teisėms ir atsakomybėms bei aktyviam dalyvavimui, susijusiam su pilietine, politine, socialine, ekonomine, teisine ir kultūrine visuomenės sferomis, o žmogaus teisių švietimui rūpi platesnis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuose žmogaus gyvenimo aspektuose spektras.“

Pilietiškumo ugdymo programoje yra temų apie politiką ir valdžią, teisinę sistemą, žiniasklaidą, daugiakultūriškumą ir lygias galimybes. „Kompasas“ siūlo daugybę susijusių užsiėmimų, suskirstytų pagal temas į „Demokratiją“, „Pilietiškumą ir dalyvavimą“, „Žiniasklaidą“, „Bendrąsias žmogaus teises“, „Diskriminaciją ir netoleranciją“ ir „Lytį".

Šios „Kompaso“ temos taip pat yra naudingos ir toms vyriausybinėms bei nevyriausybinėms organizacijoms, kurios ugdo pilietiškumą tarp imigrantų ir pabėgėlių, kuriems reikia pasirengti tapti teisiškai ir socialiai priimtais šalies piliečiais.

Asmeninis ir socialinis švietimas

Daugybėje šalių egzistuoja kokia nors švietimo forma, svarstanti individo vaidmenį visuomenėje ir padedanti paruošti jaunus žmones asmeniniams juos ištiksiantiems iššūkiams. Tai gali sutapti su pilietiškumo klausimais, bet taip pat ir apimti su laisvalaikiu susijusius individo gyvenimo aspektus, tokius kaip sportas, klubai, asociacijos, muzika, menas ar kitos kultūros formos. Tokiam švietimui gali rūpėti ir asmeniniai santykiai. Žmogaus teisės į šiuos klausimus įeina dviem pagrindiniais būdais: pirmiausia, kadangi asmenybės vystymesi ir asmeniniuose santykiuose yra moralinių bei socialinių aspektų, kurie privalo remtis žmogaus teisių vertybėmis; ir antra – nes teisė dalyvauti kultūriniame ir socialiniame gyvenime yra pripažįstama tiek VŽTD, tiek ir kitose tarptautinėse sutartyse. Net jeigu jauni žmonės, su kuriais jūs dirbate, šia teise gali naudotis, pasaulyje yra daugybė jaunų žmonių, kurie to daryti negali.

„Kompase“ yra keletas užsiėmimų, pateiktų temose „Dalyvavimas“ ir „Kultūra ir sportas“, kurie aktualūs asmeninio ir socialinio švietimo mokytojams.

Vertybinis ugdymas / Moralinis švietimas

Vertybinis ugdymas daugelyje šalių taip pat yra dažnai sutinkamas mokyklų programose, tačiau žmonių galvose jis dažnai sukelia du esminius rūpesčius: kokias vertybes toks ugdymas turėtų įdiegti ir kaip užtikrinti, kad šios vertybės žmonėms nebūtų primetamos ar suvokiamos kaip daugumos vertybės? Tinkamas, pagrįstas ir efektyvus būdas šioms problemoms spręsti – tai pažvelgti į jas iš žmogaus teisių perspektyvos, nes žmogaus teisės remiasi visoms didžiosioms religijoms ir kultūroms bendromis vertybėmis ir yra pripažįstamos – bet nebūtinai praktikuojamos – beveik visose pasaulio šalyse. Todėl žmogaus teises grindžiančios vertybės yra iš prigimties visuotinės, net jeigu jų išraiška įvairiose visuomenėse gali labai skirtis. Žmogaus teisės taip pat yra viso pasaulio vyriausybių derybų ir konsensuso rezultatas. Todėl niekas negali būti kritikuojamas už tai, kad ugdo žmogaus teisių vertybes!

Globalusis švietimas

Globaliojo švietimo edukatoriai supranta, kaip svarbu šioje srityje laikytis holistinio požiūrio, nes jie vertina socialinių, ekonominių, aplinkos ir politinių mūsų pasaulio aspektų tarpusavio priklausomybę ir patvirtina, kad, būdami pasaulio piliečiai, turime atsakomybių savo globaliai bendruomenei.

Mastrichto deklaracijoje dėl globaliojo švietimo (2002 m.)⁹ nurodoma, kad globalusis švietimas – tai švietimas, atveriantis žmonių akis ir protus apie globalizuoto pasaulio realybę ir išbudinantis juos sukurti pasaulį, kuriame būtų daugiau teisingumo, lygybės ir žmogaus teisių visiems. Jis apima švietimą vystymosi klausimais, žmogaus teisių švietimą, švietimą darnumui, švietimą taikai ir konfliktų prevencijai bei tarpkultūrinį švietimą.

Globaliojo švietimo mokytojai praktikai žmonių teises nagrinėja kaip pirminį išeities tašką savo darbe socialiniais, ekonominiais, aplinkos ir politiniais pasaulio aspektais, ir tai jiems padeda praturtinti savo mokymą.

Skatindami besimokančiuosius ir mokytojus bendradarbiauti globaliais klausimais naudojant novatorišką pedagogiką, globaliojo švietimo užsiėmimai leidžia suprasti sudėtingas šiandienos pasaulio realijas ir procesus: jie siekia išugdyti vertybes, požiūrius, žinias ir įgūdžius, padedančius žmonėms stoti į akistatą, suprasti ir susidoroti su iškylančiais tarpusavyje susijusio pasaulio iššūkiais, kultivuojant „globalią pasaulio piliečių atsakomybės“ dvasią.

„Kompase“ pateikta įvairių užsiėmimų tema „Globalizacija“, nes daugybė žmogaus teisių problemų šiais laikais turi svarbią globalią dimensiją. Pavyzdžiui, užsiėmime „​​​​​​​Ar galiu užeiti“ dalyviai simuliuoja esantys prieglobsčio prašytojai.

Tarpkultūrinis švietimas

Tarpkultūriniu švietimu siekiama išugdyti supratimą tarp kultūrų, nagrinėjant skirtumus bei panašumus tarp kultūrų ir tautų. Tarpkultūrinio supratimo stoka dažnai veda prie rasinės diskriminacijos, netolerancijos, šmeižto ir smurto tiek lokaliai, tiek globaliai. Liūdni problemų, kylančių iš žmonių negebėjimo gerbti kitų kultūrų žmones ir su jais gyventi, pavyzdžiai – tai visose visuomenėse egzistuojančios rasizmo, diskriminacijos ir smurto patirtys.

Konfliktų priežastys niekada nebūna paprastos, tačiau nelygus išteklių pasidalijimas ir nelygios politinės bei socialinės teisės paprastai būna pagrindinės priežastys, dėl kurių kyla netolerancija ir diskriminacija. Todėl žmogaus teisių perspektyva yra logiškas kelias tarpkultūrinio švietimo edukatoriams – pagalbos savo veiklai jie ras į valias tiek „Kompase“, tiek ir kitose Europos Tarybos publikacijose.

Europos Tarybos jaunimo sektorius, ypač per Europos jaunimo centrus ir Europos jaunimo fondą, daug nuveikė dėl tarpkultūrinio švietimo. 1995 m. pradėta kampanija prieš rasizmą, ksenofobiją, antisemitizmą ir netoleranciją „Visi skirtingi – visi lygūs“ buvo skirta kovoti su augančiu rasiniu priešiškumu ir netolerancija mažumoms¹⁰. Šiai kampanijai sukurtame edukaciniame pakete „Visi skirtingi – visi lygūs“, kuris yra „Kompaso“ pirmtakas, sudėta daug naudingų užsiėmimų, papildančių „Kompase“ esančius užsiėmimus tema „Diskriminacija ir netolerancija“.

Antirasistinis švietimas

Antirasistinis švietimas siekia panaikinti šimtmečius gyvavusių rasinių požiūrių ir ideologijos palikimą; kaip išeities taškas imamas patvirtinimas, kad gyvename daugiakultūrėje ir demokratinėje visuomenėje, kurioje visi piliečiai turi teisę į lygybę ir teisingumą. Kitaip tariant, antirasistinis švietimas remiasi teisėmis grįstu požiūriu ir yra glaudžiai susijęs su tarpkultūriniu švietimu.

Antirasistinio švietimo praktikams būtų labai gerai pradėti nuo „Kompaso“ skyriaus ir užsiėmimų, pateiktų temoje „Diskriminacija ir netolerancija“​​​​​​​. Jei jus domina bendraamžių švietimo metodas, tuomet daugiau idėjų rasite kitame Europos Tarybos leidinyje „DOmino“.

Europos Taryboje žmogaus teisės, švietimas ir veiksmai prieš rasizmą sudėti po vienu stogu – tai Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (EKKRN). EKKRN užduotis – kovoti su rasizmu, rasine diskriminacija, ksenofobija, antisemitizmu ir netolerancija plačiojoje Europoje, iš žmogaus teisių apsaugos perspektyvos. Šios komisijos veikla grindžiama Europos žmogaus teisių konvencija, jos papildomais protokolais ir susijusia teismų praktika.

Švietimas vystymosi klausimais

VŽTD ir Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte yra keletas esminių punktų, padedančių žmonėms suvokti teisę į vystymąsi. Pavyzdžiui, socialinės pažangos ir geresnių gyvenimo standartų propagavimas, teisė nebūti diskriminuojamam, teisė dalyvauti viešuose reikaluose, teisė į tinkamą gyvenimo standartą ir teisė į apsisprendimą. Ten taip pat yra žmonių teisė į socialinę ir tarptautinę tvarką, pagal kurią Deklaracijoje išdėstytos teisės ir laisvės gali būti visiškai įgyvendintos.

Pačią teisę į vystymąsi JT paskelbė 1986 m. „Deklaracijoje dėl teisės į vystymąsi“, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ją priėmė rezoliucija 41/128. Teisė į vystymąsi, kuri 1993 m. buvo patvirtinta Vienos deklaracijoje, yra grupinė teisė, kurią turi bendrybių turintys žmonės, taigi ji, kaip tokia, skiriasi nuo teisių, kurias turi individai. Žmogaus teisės yra svarbi švietimo vystymosi klausimais dimensija.

Švietimo vystymosi klausimais edukatoriai jau pripažįsta, kad žmogaus teisės yra svarbus jų darbo elementas. Tačiau jie nebūtinai dirba iš teisių perspektyvos. Tradicinis būdas vykdyti švietimą vystymosi klausimais – tai nagrinėti ryšius tarp „išsivysčiusiose“ Šiaurės pusrutulio šalyse gyvenančių žmonių ir „besivystančių“ Pietų pusrutulio žmonių bei suprasti ekonomines, socialines, politines ir aplinkos jėgas, veikiančias žmonių gyvenimus. Mūsų manymu, pradėjus iš žmogaus teisių perspektyvos šis darbas būtų papildomai stimuliuojamas. Dar vienas to privalumas – „Kompase“ mūsų siūlomi užsiėmimai ugdo įgūdžius, požiūrius ir vertybes, kurie padeda žmonėms dirbti kartu ir bendrai imtis veiksmų pokyčiams įgyvendinti, o tai yra svarbus švietimo vystymosi klausimais tikslas.

„Kompaso“ temos „Darbas“, „Skurdas“, „Sveikata“, „Globalizacija“ and „Aplinka“​​​​​​​ turi akivaizdžiausių ryšių su švietimu vystymosi klausimais.

Švietimas darniam vystymuisi / Aplinkosaugos švietimas

Norėdami aplinkosaugos klausimams pritaikyti žmogaus teisių perspektyvą, galėtume pradėti nuo VŽTD 25 straipsnio, t. y. teisės į pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant pakankamai maisto, drabužius ir būstą. Kadangi žmonijos gyvenimas priklauso nuo sveikos ir darnios aplinkos, atsižvelgimas į pasaulio gyventojų – ir ateities kartų – žmogaus teises aplinkosaugos klausimus iškelia į priekį. Šiandien yra ir tokių, kurie kalba apie būtinybę oficialiai pripažinti atskirą aplinkosaugos žmogaus teisę.

Gamta mums suteikia gėrybių, kurios palaiko mūsų gyvybę ir gyvenimo būdą. Tačiau jau seniai aišku, kad gyvename ribotų išteklių planetoje ir kad žmonijos veiksmai turi baisių pasekmių aplinkos sveikatai bei žmonijos gerovei. Žiūrint iš šios perspektyvos, klausimus dėl tolesnio ekonominio vystymosi reikia palyginti su jų kaina žmonijai ir visam natūraliajam pasauliui. Aplinkosaugos švietimu siekiama į šiuos klausimus atkreipti visuomenės dėmesį, paskatinti labiau rūpintis gamta ir gerbti natūralius pasaulio išteklius.

Dažnai susijęs su aplinkosaugos švietimu, švietimas darniam vystymuisi taip pat pabrėžia būtinybę aplinkosaugos ir vystymosi klausimais taikyti holistinį požiūrį. Terminas „darnus vystymasis“ bendrinėje kalboje vartojamas nuo Rio Žemės aukščiausiojo lygio susitikimo, vykusio Rio de Žaneire 1992 m.; jis reiškia vystymąsi, kuriuo siekiama patenkinti dabarties poreikius nekeliant pavojaus ateities kartų poreikių patenkinimui. Kitaip tariant, tvarumas – tai rūpinimasis pasauliu šiandien ir siekis palikti jį tinkamą gyventi ateities kartoms. Todėl žmogaus teisių vertybės – teisingumas ir lygybė – yra pačiame tvarumo idėjos centre.

Pasak UNESCO, švietimas darniam vystymuisi siekia padėti žmonėms išsiugdyti požiūrius, įgūdžius ir žinias, kad jie galėtų priimti racionalius sprendimus, naudingus tiek sau, tiek kitiems, tiek dabar, tiek ateityje, ir pagal tuos sprendimus veikti.

Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi švietimo dešimtmetis (2005–2014 m.), kuriam vadovauja UNESCO, siekia integruoti darnaus vystymosi principus, vertybes ir praktikas į visus švietimo ir mokymosi aspektus, siekiant spręsti socialines, ekonomines, kultūrines ir aplinkosaugos problemas, su kuriomis susiduriame XXI amžiuje.

Tarp švietimo darniam vystymuisi, vystymosi švietimo, globaliojo švietimo ir ŽTŠ egzistuoja labai artimi ryšiai, ypač ugdant požiūrius, įgūdžius ir žinias, skirtas sprendimams priimti, kurie būtų naudingi ir mums patiems, ir mūsų planetai, ir imantis veiksmų pagal tuos sprendimus. Be jau anksčiau minėtų temų, susijusių su globaliuoju ir vystymosi švietimu, „Kompase“ yra atskira, gamtai skirta tema, kurioje darnumo klausimai nagrinėjami iš žmogaus teisių perspektyvos.

Taikos švietimas

Konceptuali taikos švietimo šerdis – taip, kaip jis praktikuojamas daugelyje mokyklų ir universitetinių programų – yra smurtas bei jo kontrolė, mažinimas ir išnaikinimas. Taikos švietimas atranda sau vietą konfliktų sprendimo, daugiakultūrio, vystymosi ar aplinkosaugos švietimo, pasaulio tvarkos studijų programose. Dažniausiai naudojamas metodas – atsakyti į konkretų problemų rinkinį, kurios laikomos socialinės neteisybės, konflikto ir karų priežastimi.

Kita vertus, taikos švietimas, kylantis iš žmogaus teisių perspektyvos su jos konceptualia žmogaus orumo ir visuotinumo šerdimi, gali lengviau atvesti prie gilesnės taikos koncepcijos – ne tik taikos kaip smurto sustabdymo prasme, bet ir taikos kaip santykių atstatymo bei socialinių, ekonominių ir politinių sistemų, galinčių sukurti ilgalaikę taikią aplinką, prasme.

Taikos švietimas pripažįsta, kad egzistuoja daug įvairių smurto formų. Pavyzdžiui, fizinis ar elgesio smurtas, įskaitant karą; struktūrinis smurtas, t. y. iš nesąžiningų ir nelygių socialinių bei ekonominių struktūrų kylantis skurdas ir nepriteklius; politinis smurtas priespaudos sistemose, kurios paverčia vergais, baugina ir kitaip blogai elgiasi su disidentais, skurdžiai gyvenančiaisiais, bejėgiais ir marginalizuotaisiais; kultūrinis smurtas – tam tikrų žmogiškųjų tapatybių ir gyvenimo būdų nuvertinimas ir naikinimas; rasizmo, seksizmo, etnocentrizmo, kolonijinės ideologijos ir kitų moralinės atskirties formų smurtas, racionalizuojantis agresiją, dominavimą, nelygybę ir priespaudą.

Visų šių smurto formų kaip konkrečių žmogaus teisių standartų pažeidimų analizavimas suteikia konstruktyvų būdą eiti pirmyn. ŽTŠ metodika – kritinis mąstymas, patirtinis mokymasis – įtraukia ne tik konkrečios patirties elementą, bet taip pat ir normatyvinę bei apibūdinančiąją dimensijas. „Kompase“ švietimo praktikams pateikta daugybė medžiagos – ją rasite temose „Taika ir smurtas“ bei „Karas ir terorizmas“.

DUK apie ŽTŠ įtraukimą į darbą su jaunimu

Nepaisant to, ar esate jaunimo darbuotojas, mokyklos mokytojas ar su jaunimu dirbančios NVO narys, ir nepaisant to, ar jau esate įsitraukęs į vieną iš ką tik paminėtų švietimo formų, ar ne, žmogaus teisės jūsų darbe yra aktualios. Tačiau dėl įvairių priežasčių galbūt kiek dvejojate, ar imtis ŽTŠ. Čia pristatome keletą dažnai apie žmogaus teisių švietimą užduodamų klausimų ir pabandome atsakyti į kai kuriuos žmonių išreikštus susirūpinimus dėl ŽTŠ ir jo įtraukimo į savo veiklas.

Klausimas: Argi jauni žmonės neturėtų verčiau mokytis apie atsakomybes, o ne teises?

Atsakymas: Ir teisės, ir atsakomybė yra pačiame žmogaus teisių centre, ir šiame vadove pabrėžiamos tiek teisės, tiek atsakomybės. Pirmasis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnis skelbia, kad „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. <…> Jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Deklaracijos 30 straipsnis teigia: „Jokia valstyb[ė], grup[ė] ar asm[uo] [neturi jokios teisės] vykdyti veiklą arba atlikti veiksmus, kuriais siekiama panaikinti šioje Deklaracijoje paskelbtas teises ir laisves.“ Tad „Kompaso“ užsiėmimai yra sukurti parodyti, kad jokia teise negali būti naudojamasi pažeidinėti kitų žmonių teises ir kad visi turi atsakomybę gerbti kitų teises.

Klausimas: O ar tėvai, mokyklų vadovai ir bendruomenių lyderiai neprieštaraus žmogaus teisių mokymui, laikydami jį politine indoktrinacija, kurstančia maištingą elgesį?

Atsakymas: Žmogaus teisių švietimas įgalina vaikus, jaunus žmones ir suaugusiuosius laisvai dalyvauti visuomenėje ir jos vystymesi. Svarbu atskirti dalyvavimo gebėjimų ugdymą nuo partijų politikos. Diskusijas ir dalyvavimą pasitelkiantis žmogaus teisių švietimas skatina jaunus žmones ugdytis kritinį, klausimus keliantį mąstymą, priimti pagrįstus sprendimus ir atitinkamai elgtis. Šiuo atžvilgiu žmogaus teisių švietimas taip pat susijęs su pilietiniu ir politiniu švietimu, be to, jis leidžia jauniems žmonėms sujungti žmogaus teises, socialinius klausimus, švietimą ir politiką. Dėl to gali nutikti taip, kad, remdamiesi savo teise į politinį dalyvavimą ir minties laisvę, jauni žmonės įsitrauks į vietos ar nacionalines politines partijas arba iš jų išeis. Tačiau tai turi būti jų pačių pasirinkimas.

Svarbu atminti, kad, be tiesiogiai su žmogaus teisių mokymusi susijusių įgūdžių, ŽTŠ, kaip jis pateikiamas „Kompase“, padeda ugdytis ir socialinius bei komunikacijos įgūdžius, tokius kaip bendradarbiavimas, grupinis darbas, aktyvus klausymasis ir kalbėjimas.

Klausimas: Argi ne valdžios atsakomybė užtikrinti, kad žmonės turėtų galimybę sužinoti apie žmogaus teises?

Atsakymas: Jungtinių Tautų šalys narės yra įsipareigojusios propaguoti žmogaus teisių švietimą visose mokymosi formose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnyje skelbiama, kad „(1) Kiekvienas turi teisę į mokslą“ ir „(2) Mokslas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir kad būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.“ Teisė į švietimą ir žmogaus teisių švietimą taip pat įrašyta ir Vaiko teisių apsaugos konvencijos 28-ajame straipsnyje. Tačiau nepaisant to, daugelis vyriausybių yra labai mažai nuveikusios žmogaus teisių švietimo labui ir įtraukiant žmogaus teises į mokyklų programas. Atskiri edukatoriai ir nevyriausybinės organizacijos gali labai daug nuveikti skatinant žmogaus teisių švietimo vystymą tiek savomis, tiek bendromis pastangomis su mokyklomis ir kitomis edukacinėmis programomis, taip pat užsiimant lobizmu ir darant spaudimą vyriausybėms vykdyti savo įsipareigojimus šiuo klausimu.

Klausimas: O kas, jei mano šalyje žmogaus teisės nėra pažeidžiamos?

Atsakymas: Pasaulyje nėra šalies, kurioje visos visų žmonių teisės būtų visados gerbiamos, tačiau teisinga teigti, kad kai kuriose šalyse žmogaus teisės pažeidžiamos dažniau ir atviriau nei kitose. Tačiau žmogaus teisių švietimas nėra susijęs tik su žmogaus teisių pažeidimais. Visų pirma jis ugdo supratimą, kad žmogaus teisės – tai visuotinė vertybė, bendra visiems žmonėms, ir kad būtina jas ginti. Be to, jokia šalis negali skelbtis nepatirianti teisių pažeidimo. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas už žmogaus teisių pažeidimus yra pasmerkęs visas Europos Tarybos šalis nares. Vienas paprastas būdas susidurti su realybe – tai pasižiūrėti į savo artimą socialinę aplinką ar bendruomenę. Kas joje yra atstumtas? Kas gyvena skurde? Kurie vaikai negali naudotis savo teisėmis? Kitas būdas – pažiūrėti, kaip jūsų valdžia ir jūsų šalies verslo kompanijos pažeidinėja žmogaus teises kitose šalyse, pavyzdžiui, pardavinėdamos ginklus nedemokratiniams režimams, per tikruosius gamintojus išnaudojančias prekybos sutartis, protekcionistines taisykles ir reikalavimus dėl nuosavybės, patentus medikamentams, kad būtų sustabdyta pigesnių, nepatentuotų vaistų gamyba.

Išnašos

⁷ Eurostato 2009 m. gruodžio duomenys – Eurostato naujienų pranešimas 16/2010, 2010 m. sausio 29 d.​​​​​​​
⁸ Žr. pvz. Backman, E. & Trafford, B. (2006) Democratic governance of schools. Strasbūras: Europos Taryba​​​​​​​
⁹ „Global Education Guidelines – Concepts and Methodologies on Global Education for Educators and Policy Makers“, Europos Tarybos Šiaurės-Pietų centras, 2008 m.​​​​​​​
¹⁰ Antroji „Visi skirtingi – visi lygūs“ Europos jaunimo kampanija už įvairovę, žmogaus teises ir dalyvavimą buvo vykdoma 2007–2008 m.