„Visos teisės yra visuotinės, nedalomos, tarpusavyje priklausomos ir susijusios.“
Vienos deklaracija, 1993 m.

Pažadai, pažadai...

Valstybių lyderiai mūsų vardu yra prisiėmę galybę žmogaus teisių įsipareigojimų! Jei kiekviena garantija, kurią jie pasirašė, būtų užtikrinta, mes gyventume saugiau, taikiai, sveikai ir patogiai; mūsų teisinės sistemos būtų sąžiningos ir visus vienodai saugotų, o mūsų politiniai procesai būtų skaidrūs, demokratiški ir tarnautų žmonių interesams.

Tad kas gi vyksta ne taip? Vienas tų menkų dalykėlių, dėl ko kas nors vyksta ne taip, yra tai, kad politikai yra tokie patys, kaip ir mes: jei tik galės išsisukti nuo atsakomybės, jie visada ką nors numuilins! Taigi, turime žinoti, kas tiksliai buvo mūsų vardu pažadėta, kad galėtume užtikrinti, jog tų pažadų bus laikomasi.

Klausimas: Ar visada padarai tai, ką sakei, kad padarysi – net jei niekas tau apie tai ir neprimena?

Kokios yra mūsų teisės?

Žinome, kad turime teisę į tai, jog visos mūsų žmogaus teisės būtų gerbiamos. VŽTD, EŽTC ir kiti susitarimai apima platų įvairių teisių spektrą, tad paeiliui jas visas apžvelgsime ta tvarka, kokia jos buvo išplėtotos ir pripažintos regione ar tarptautinės bendruomenės. Dažniausias būdas klasifikuoti šias teises – tai suskirstyti jas į „pirmos, antros ir trečios kartos“ teises, tad šį būdą mes kurį laiką ir naudosime, tačiau, kaip paaiškės, tokia klasifikacija yra ribota ir kartais net gali klaidinti. Juk šios kategorijos nėra labai aiškios, tai tiesiog vienas iš būdų – iš daugybės būdų – klasifikuoti skirtingas teises. Dauguma teisių gali būti įtrauktos į daugiau nei vieną kategoriją. Pavyzdžiui, teisė reikšti savo nuomonę yra ir pilietinė, ir politinė teisė. Ji yra labai svarbi tiek dalyvavimui politiniame gyvenime, tiek mūsų asmeninei laisvei.

Pilietinės ir politinės teisės (pirmos kartos teisės)

Šios teisės ėmė rastis XVII ir XVIII a. kaip teorija ir daugiausia buvo grindžiamos politiniais interesais. Buvo pradedama suvokti, kad yra tam tikri dalykai, kurių visagaliai valdovai negali daryti, ir kad žmonės turėtų kažkaip paveikti jų politiką. Dvi pagrindinės idėjos buvo asmeninė laisvė ir asmens apsauga nuo valdžios veiksmų.

Šiandien pilietinės ir politinės teisės yra detaliai išdėstytos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (EŽTK), tarp jų – tokios teisės kaip teisė dalyvauti valdžioje ir kankinimų uždraudimas. Šias teises tradiciškai daug kas bent jau Vakaruose laiko svarbiausiomis žmogaus teisėmis. Kitame skyrelyje pamatysime, kad tai klaidingas požiūris.

Šaltojo karo metu sovietinis blokas buvo labai kritikuojamas už tai, kad nekreipia dėmesio į pilietines ir politines teises. Bloko šalys į tai atsakė savo ruožtu kritikuodamos Vakarų demokratijas už tai, kad šios ignoruoja svarbias socialines ir ekonomines teises, kurias jau netrukus apžvelgsime. Abiejų pusių kritikoje būta bent krislelio tiesos. Tai taip pat parodo, kaip lengva žmogaus teisėmis manipuliuoti.

„Tiek atskiros valstybės, tiek visa tarptautinė bendruomenė ir toliau dažnai toleruoja ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pažeidimus, kurie, jei taip būtų pažeidinėjamos pilietinės ir politinės teisės, išprovokuotų siaubo ir pasipiktinimo išraiškas bei vieningus šūksnius nedelsiant imtis veiksmų.“
JT Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto pareiškimas Vienos konferencijoje, 1993 m.

Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės (antros kartos teisės)

Šios teisės apima tai, kaip žmonės kartu gyvena ir dirba, bei pagrindinius gyvenimo poreikius. Jos grindžiamos lygybės ir garantuoto prieinamumo prie pagrindinių socialinių ir ekonominių prekių, paslaugų ir galimybių idėjomis. Tarptautiniu mastu jos tapo vis labiau pripažįstamos dar ankstyvosios industrializacijos laikais, kai iškilo darbininkų klasė. Atsirado naujų reikalavimų ir suvokimas, ką reiškia gyventi oriai. Žmonės suprato, kad asmens orumui reikia daugiau nei tik valdžios nesikišimo į jų reikalus – keliamas minimalus pilietinių ir politinių teisių reikalavimas. Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra išdėstytos Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (TESKTP) ir Europos Tarybos priimtoje Europos socialinėje chartijoje.

• Socialinės teisės – tai teisės, kurios reikalingos visaverčiam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Tarp jų – teisė į švietimą, teisė sukurti ir išlaikyti šeimą, tačiau taip pat yra daugybė kitų teisių, paprastai laikomų „pilietinėmis“: pvz., teisė į laisvalaikį, sveikatos priežiūrą, privatumą ir laisvę nuo diskriminacijos.
• Ekonominės teisės – paprastai manoma, kad į jas įeina teisė į darbą, tinkamą gyvenimo lygį, būstą, taip pat teisė į pensiją, jei esate senas arba turite negalią. Ekonominės teisės atspindi faktą, kad žmogaus orumui reikalingas tam tikras minimalus materialinio saugumo lygis, taip pat tai, kad, pavyzdžiui, prasmingo darbo ar būsto trūkumas žmogų sumenkina psichologiškai.
• Kultūrinės teisės reiškia bendruomenės kultūrinį „gyvenimo būdą“ ir dažnai jos sulaukia mažiau dėmesio nei kitos teisės. Tarp šių teisių yra teisė laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime ir, tikėtina, taip pat teisė į švietimą. Tačiau daug kitų teisių, kurios oficialiai nėra klasifikuojamos kaip „kultūrinės“, yra itin svarbios visuomenės mažumų bendruomenėms, kad jos galėtų išsaugoti sau būdingą kultūrą: pvz., teisė nebūti diskriminuojamam ir lygią įstatymo apsaugą.

Solidarumo teisės (trečios kartos teisės)

Tarptautiniu mastu pripažįstamų žmogaus teisių sąrašas nėra pastovus. Nors nė viena VŽTD išdėstytų teisių per pastaruosius 60 metų nebuvo rimtai kvestionuojama, naujose sutartyse ir dokumentuose buvo patikslintos bazinės koncepcijos, išdėstytos pirminiame dokumente.

Šie papildymai – tai keleto faktorių rezultatas: iš dalies jie atsirado kaip atsakas į besikeičiantį žmogaus orumo supratimą, iš dalies – kaip naujai kylančių grėsmių ir galimybių pasekmė. O šiuo atveju, kalbant apie konkrečią, naują teisių kategoriją, siūlomą kaip trečios kartos teisės, jos yra gilesnio supratimo apie kliūtis, galinčias iškilti bandant įgyvendinti pirmos ir antros kartos teises, pasekmė.

Trečios kartos teisių pagrindas yra solidarumas; teisės apima kolektyvines visuomenės ar tautų teises, tokias kaip teisė į darnų vystymąsi, taiką ar sveiką aplinką. Didelėje pasaulio dalyje tokie dalykai kaip masinis skurdas, karas, ekologinės ir gaivalinės nelaimės prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių srityje pasiektas progresas yra labai ribotas. Dėl šios priežasties daugybei žmonių atrodė, kad būtina pripažinti naują žmogaus teisių kategoriją: šios teisės užtikrintų tinkamas sąlygas visuomenėms, ypač besivystančiose šalyse, kad jos galėtų įgyvendinti jau pripažintas pirmos ir antros kartos teises.

Dažniausiai į trečios kartos teisių kategoriją patenka šios teisės: teisė į vystymąsi, į taiką, į sveiką aplinką, į naudojimąsi bendru žmonijos paveldu, į komunikaciją ir humanitarinę pagalbą.

Tačiau dėl šios teisių kategorijos kyla ginčų ir nesutarimų. Kai kurie ekspertai nepritaria šių teisių idėjai, nes tai – „kolektyvinės teisės“, t. y. jas turi bendruomenės ar net visos valstybės. Šie ekspertai tikina, kad žmogaus teises gali turėti tik individai. Šis argumentas – ne tik tušti žodžiai, nes kai kas bijo, kad terminologijos pokyčiai galėtų tapti „pasiteisinimu“ tam tikriems represiniams režimams ir jie galėtų neigti (individualias) žmogaus teises motyvuodami kolektyvinėmis teisėmis, pavyzdžiui, jie galėtų gerokai apriboti pilietines teises, kad užtikrintų „ekonominį vystymąsi.“

Pasigirsta ir kitų susirūpinusių balsų: kadangi trečios kartos teises turėtų ginti ir saugoti ne valstybė, o tarptautinė bendruomenė, atskaitomybės garantuoti yra neįmanoma. Kas turėtų būti atsakingas už taiką Kaukaze ar Artimuosiuose Rytuose, arba už tai, kad Amazonės atogrąžų miškai nebūtų iškirsti, kad būtų imtasi veiksmų prieš klimato kaitą?

Ir visgi, kad ir kaip nuspręstume tai vadinti, yra bendrai sutariama, kad šias sritis reikėtų dar patyrinėti ir kad tarptautinė bendruomenė joms turėtų skirti daugiau dėmesio. Kai kurios kolektyvinės teisės jau yra pripažintos, konkrečiai – Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje ir JT deklaracijoje dėl vietinių tautų teisių. Pačioje VŽTD įrašyta teisė į savarankišką apsisprendimą, o žmogaus teisė į vystymąsi buvo kodifikuota 1986 m. JT Generalinės Asamblėjos deklaracijoje.

Teisė į vystymąsi yra neatimama žmogaus teisė, kuri suteikia visiems žmonėms ir visoms tautoms teisę dalyvauti, prisidėti ir džiaugtis ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu vystymusi, kuriame visos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės gali būti visiškai įgyvendintos. (JT deklaracija dėl teisės į vystymąsi)

Ar kai kurios teisės yra svarbesnės nei kitos?

Socialinės ir ekonominės teisės buvo sunkiai priimamos kaip lygiavertės pilietinėms ir politinėms teisėms tiek dėl ideologinių, tiek dėl politinių priežasčių. Nors eiliniam piliečiui atrodo savaime suprantama, kad tokie dalykai, kaip minimalus pragyvenimo lygis, būstas ir priimtinos darbo sąlygos, yra svarbūs žmogaus orumui, politikai ne visada yra pasirengę tai pripažinti. Be abejo, iš dalies todėl, kad pagrindinių socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimas visiems visame pasaulyje pareikalautų masiško išteklių perskirstymo. Politikai puikiai žino, kad tokios idėjos palaikymas jiems negarantuos daug balsų per rinkimus.

Todėl tokie politikai sako, kad antros kartos teisės skiriasi nuo pirmos kartos pilietinių ir politinių teisių. Dažniausiai aiškinama, kad socialinės ir ekonominės teisės nėra nei realistiškos, nei įgyvendinamos, bent jau ne iš karto, ir kad link jų turėtume judėti palaipsniui. Tokio požiūrio laikomasi TESKTP: valdžiai užtenka parodyti, jog ji imasi kažkokių veiksmų, kad šių tikslų pasiektų kada nors ateityje. Tačiau tokį teiginį, žinoma, galima ginčyti, nes jis paremtas politiniais išskaičiavimais, o ne kuo kitu. Daugybė nepriklausomų studijų rodo, kad pasaulyje yra užtektinai išteklių ir pakankamai žinių, kad, įdėjus tinkamų pastangų, kiekvieno žmogaus baziniai poreikiai būtų patenkinti.

Antrasis teiginys aiškina, kad tarp pirmos ir antros kartos teisių egzistuoja fundamentalus teorinis skirtumas: pirmojo teisių tipo atveju reikalaujama, kad valdžia nevykdytų tam tikros veiklos (tai vadinamosios „neigiamos“ teisės), o antrajam tipui reikalinga pozityvi valdžios intervencija (tai vadinamosios „teigiamos“ teisės). Argumentuojama, kad nerealu tikėtis, jog valdžia imsis teigiamų žingsnių, pvz., visiems išdalins maisto, todėl ji ir neįpareigota tai daryti. O jei niekas nėra įpareigotas nieko daryti, tuomet negali būti ir jokios ką nors reiškiančios „teisės“.

Tačiau toks mąstymas remiasi dviem pagrindiniais nesuvokimais.

Pirma, pilietinės ir politinės teisės jokiais būdais nėra tik neigiamos. Pavyzdžiui, tam, kad valdžia garantuotų apsaugą nuo kankinimų, neužtenka, kad valstybės pareigūnai veiktų nekankindami žmonių! Tikrajai laisvei šioje srityje reikia kontrolės ir patikrinimų sistemos: policijos stebėjimo sistemos, teisinių mechanizmų, informacijos laisvės ir prieigos prie įkalinimo įstaigų – ir dar daug ko. Tas pats pasakytina ir dėl balsavimo teisės užtikrinimo bei visų kitų pilietinių ir politinių teisių. Kitaip tariant, šioms teisėms įgyvendinti reikia, kad valdžia imtųsi teigiamų veiksmų, o ne tik nevykdytų neigiamų.

Antra, socialinėms ir ekonominėms teisėms, lygiai kaip ir pilietinėms bei politinėms teisėms, taip pat reikia, kad valdžia susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų: pvz., neatleistų nuo mokesčių didelių kompanijų, neskatintų vystymosi tuose regionuose, kurie ir taip reliatyviai gyvena geriau nei kiti, nenustatytų besivystančias šalis smukdančių prekybos tarifų ir t. t.

Klausimas: Kokius teigiamus veiksmus valdžia turi autorizuoti, kad užtikrintų tikrai laisvus ir sąžiningus rinkimus?

Tiesą sakant, skirtingi teisių tipai yra žymiai labiau tarpusavyje susiję, nei gali atrodyti į juos pasižiūrėjus. Ekonominės teisės susilieja su politinėmis; pilietines teises dažnai sunku atskirti nuo socialinių. Pavadinimai gali būti naudingi piešiant bendrą vaizdą, tačiau taip pat jie gali ir klaidinti. Daugelis teisių gali būti tiek vienoje, tiek kitoje kategorijoje, o vienos kurios nors kategorijos teisių įgyvendinimas gali priklausyti nuo kitos kategorijos teisių įgyvendinimo.

Todėl čia tiktų prisiminti suvokimą, užrašytą 1993 m. Vienos deklaracijoje ir veiksmų programoje, kurios 5-oje pastraipoje pripažįstama, kad:

visos žmogaus teisės yra universalios, nedalomos, nepriklausomos ir tarpusavyje susijusios. Tarptautinė bendruomenė su žmogaus teisėmis turi elgtis sąžiningai ir lygiai, lygiavertiškai ir pagal tuos pačius principus.

Kitos nuomonės apie „pagrindines“ ir „kitas“ teises

„Kartų metodas“ nėra vienintelis bandymas atskirti teises. Kai kurias teises nepaprastosios padėties metu galima apriboti, kitų – ne. Kai kurios teisės pripažįstamos kaip „jus cogens“, arba normomis, kurias tarptautinė šalių bendruomenė pripažino normomis, kurių apriboti negalima; tarp pavyzdžių – draudimas vykdyti genocidą, vergovė ir sisteminė rasinė diskriminacija. Kai kurios teisės yra „absoliučios“, t. y. jų pačių ar jų įgyvendinimo niekaip negalima riboti, pvz., draudimas kankinti. Sąsajoje su tam tikromis ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis buvo nustatyti „minimalūs įsipareigojimai“, pvz., būtinosios sveikatos priežiūros paslaugos, būstas ir švietimas. Kiti sako, kad kolektyvinės teisės yra pagrindinės, nes jos sukuria apsaugos mechanizmą, kuriam veikiant ir galima įgyvendinti individo teises. Šiuo klausimu nėra aiškaus konsensuso ar vienos teorijos, ir beveik visi stebėtojai patvirtintų, kaip svarbu pabrėžti teisių visuotinumą, nedalomumą ir tarpusavio sąsają.

Nepriklausomai nuo teisių platinimo, kartais mokslas sukelia poreikį žmogaus teises pritaikyti prie naujų iššūkių; apie tai bus kalbama toliau.

Mokslo pažanga

Dar viena sritis, kurioje pripažįstamos naujos teisės, yra sveikata ir medicinos mokslai. Nauji moksliniai atradimai kelia įvairių klausimų, susijusių su etika ir žmogaus teisėmis, ypač genų inžinerijos srityje, taip pat dėl organų ir audinių transplantacijos. Prireikė atsakyti į klausimus apie pačią gyvybės prigimtį, ir tie klausimai kilo dėl techninės pažangos šiose dviejose srityse.

Į kai kuriuos iš šių iššūkių Europos Taryba atsakė nauja sutartimi – 1997 m. Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje („Ovjedo konvencija“). Šią konvenciją pasirašė 35 Europos Tarybos narės, ratifikavo 29 (2019 m. gegužės mėn. duomenys). Joje išdėstomos gairės dėl kai kurių problemiškų dalykų, aptartų ankstesniame skyrelyje.

Pačių aktualiausių straipsnių santrauka:

• Draudžiama bet kokia diskriminacija dėl žmogaus genetinio paveldo.
• Prognozuojančius genetinius testus galima atlikti tik sveikatos tikslais, o ne, pvz., norint nustatyti vėliau gyvenime išsivystysiančias fizines vaiko charakteristikas.
• Žmogaus genomą siekiančias modifikuoti intervencijas galima daryti tik prevenciniais, diagnostiniais arba terapeutiniais tikslais.
• Mediciniškai vykdomas apvaisinimas neleidžiamas tais atvejais, kai juo norima pasirinkti būsimo vaiko lytį.
• Gyvo žmogaus organų ar audinių išpjovimas transplantacijai galimas tik siekiant terapeutinės naudos jų gavėjui.

Genų inžinerija – tai metodas, kuriuo galima keisti paveldėtas organizmo charakteristikas iš anksto numatytu būdu, pakeičiant jo genetinę sudėtį. Progresas šioje srityje nulėmė intensyvius debatus įvairiais etiniais ir žmogaus teisių klausimais; pvz., ar galima leisti keisti gemalines/embrionines ląsteles, jei tai negrįžtamai pakeistų viso organizmo genetiką jam pačiam ir jo ateities kartoms; ar reikia leisti organizmo-klono reprodukciją žmoguje, jei tai leidžiama pelėse ir avyse.

Klausimas: Ar mokslo tyrimų objektams turėtų būti kokios nors ribos?

Biomedicinos technologijų progresas taip pat atvėrė galimybes transplantuoti suaugusiojo arba vaisiaus (embriono) organus arba audinius iš vieno kūno į kitą. Kaip ir genų inžinerija, ši sritis turi daug potencialo pagerinti kai kurių žmonių gyvenimą ir net išgelbėti gyvybę, tačiau pasvarstykite apie keletą tokios pažangos keliamų probleminių klausimų:

• Jeigu galima išgelbėti gyvybę arba pagerinti gyvenimą naudojant iš lavono paimtą organą, ar tai visada reikėtų daryti? O galbūt mirę kūnai taip pat nusipelno pagarbos?
• Kaip užtikrinti, kad visi, kuriems reikia organo transplantacijos, turėtų lygias galimybes jį gauti, kai organų pasiūla yra ribota?
• Ar reikia įstatymų dėl organų ir audinių konservavimo?
• Ar genetiškai modifikuotam maistui ir pašarui taikomas teisių metodas? Jei taip, koks?