Žmogaus teisės – tarsi šarvai: jos tave apsaugo; tarsi taisyklės – nes pasako tau, kaip gali elgtis; ir tarsi teisėjai – nes gali į jas apeliuoti. Jos yra abstrakčios – kaip emocijos, ir kaip emocijos, jos priklauso visiems ir egzistuoja nepriklausomai nuo to, kas vyksta.

Jos yra kaip gamta, kurią galima pažeisti, ir kaip dvasia, kurios negalima sunaikinti. Kaip laikas, jos su mumis visais elgiasi taip pat – turtingais ir vargšais, senais ir jaunais, baltais ir juodais, aukštais ir žemais. Jos siūlo mums pagarbą ir už tai prašo sumokėti pagarba kitiems. Lygiai kaip gėris, tiesa ir teisingumas – kartais galime nesutarti, ką tai reiškia, tačiau atpažįstame jas matydami, kai yra pažeidinėjamos.

 Klausimas: Kaip jūs apibrėžiate žmogaus teises? Kaip paaiškinate, kas tai yra?

Teisė – tai pateisinamas reikalavimas. Aš turiu teisę į visas gėrybes savo pirkinių krepšelyje, jei už juos sumokėjau. Piliečiai turi teisę išsirinkti prezidentą, jei tai garantuoja jų šalies konstitucija, ir vaikas turi teisę būti nuvestas į zoologijos sodą, jei tėvai pažadėjo tai padarysiantys. Tai yra dalykai, kurių žmonės turi teisę tikėtis, turėdami omenyje kažkieno kito duotus pažadus ar garantijas.

Tačiau žmogaus teisės yra superreikalavimai, ir jie kiek skiriasi. Jos nėra priklausomos nuo kieno nors pažadų ar garantijų. Vieno žmogaus teisė į gyvybę nėra priklausoma nuo ko nors, kas pažada jo nenužudyti: galbūt jo gyvybė nuo to ir priklauso, bet teisė į gyvybę – ne. Tas žmogus teisę į gyvybę turi tik dėl vieno dalyko: jis yra žmogus.

Priimti žmogaus teises reiškia priimti, kad visi turi teisę to reikalauti: aš turiu šias teises nepriklausomai nuo to, ką tu sakai ar darai, nes aš esu žmogus, kaip ir tu. Žmogaus teisės visiems žmonėms yra įgimtos. Kodėl šitokio teiginio nereikia paremti kokiu nors elgesiu? Kodėl neturime reikalauti, kad žmonės savo teisių nusipelnytų?

Žmogaus teisės iš esmės yra moralinis pareiškimas, kuris remiasi moralinėmis vertybėmis. Iš tiesų mano teisė į gyvybę reiškia tai, kad niekas negali iš manęs tos gyvybės atimti; būtų neteisinga ją atimti. Tokio teiginio nereikia niekuo pagrįsti. Turbūt visi skaitytojai su juo sutinka, nes mes visi pripažįstame, kad kai kurie mūsų gyvenimo, mūsų esybės aspektai turėtų būtų neliečiami, kad niekas neturėtų jų pažeisti, nes jie yra esmingi mūsų esačiai ir tam, kas mes esame; jie yra esminiai mūsų žmoniškumui ir orumui. Be žmogaus teisių mes negalime visiškai realizuoti savo potencialo. Žmogaus teisės paprasčiausiai šį suvokimą individualiu lygmeniu praplečia iki kiekvieno planetos žmogaus. Jei aš galiu taip teigti, tai taip teigti gali ir visi kiti.

Klausimas: Kodėl yra blogai pažeisti kieno nors teisę į gyvybę? Kodėl yra blogai iš kieno nors atimti gyvybę? Ar tai – vienas ir tas pats klausimas?

Pagrindinės vertybės

Dvi pagrindinės vertybės, sudarančios visą žmogaus teisių pagrindą, yra žmogaus orumas ir lygybė. Žmogaus teises galima suprasti kaip apibrėžiančias tuos pagrindinius standartus, reikalingus oriam gyvenimui, o jų visuotinumas kyla iš to, kad, bent jau šiuo atveju, visi žmonės yra lygūs. Mes neturėtume – ir negalime – jų atskirti.

Iš tiesų šie du įsitikinimai, arba vertybės, yra visa, ko reikia, norint įtikėti žmogaus teisių idėja, ir šie įsitikinimai yra visai ne kontroversiški. Būtent todėl žmogaus teisės susilaukia paramos iš visų pasaulio kultūrų, visų civilizuotų vyriausybių ir visų didžiųjų religijų. Beveik visuotinai pripažįstama, kad valstybės valdžia negali būti neribota ar užgaidi; ji turi būti apribota bent iki tiek, kad visi jos jurisdikcijoje gyvenantys individai galėtų gyventi turėdami tam tikrus minimalius žmogaus orumo reikalavimus.

Iš šių dviejų esminių vertybių kyla daugybė kitų, ir jos padeda konkrečiau apibrėžti, kaip praktiškai turėtų sugyventi žmonės ir visuomenės. Pavyzdžiui:
Laisvė: nes žmogaus valia yra svarbi žmogaus orumo dalis. Būti verčiamam ką nors daryti prieš savo valią – tai žmogaus dvasios niekinimas.
Pagarba kitiems: nes pagarbos kam nors stoka neleidžia įvertinti kieno nors individualumo ir esminio orumo.
Nediskriminacija: nes lygybė žmogaus orumu reiškia, kad neturėtume teisti kitų žmonių teisių ir galimybių pagal jų bruožus.
Tolerancija: nes netolerancija reiškia pagarbos skirtumui trūkumą, o lygybė nereiškia vienodumo.
Teisingumas: nes savo žmoniškumu lygūs žmonės nusipelno sąžiningo elgesio.
Atsakomybė: nes kitų žmonių teisių gerbimas reikalauja atsakomybės už savo veiksmus ir dėti pastangas dėl vieno ir visų teisių įgyvendinimo.

Žmogaus teisių bruožai

Filosofai ir toliau gali ginčytis dėl žmogaus teisių prigimties, tačiau tarptautinė bendruomenė apie savo ryžtingą įsipareigojimą žmogaus teisėms paskelbė 1948 metais, priimdama Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Nuo to laiko tarptautinė bendruomenė įtvirtino galingas VŽTD koncepcijas įvairiuose tarptautiniuose, regioniniuose ir vietiniuose teisiniuose instrumentuose. VŽTD nebuvo rašyta kaip teisiškai privalomas dokumentas, tačiau joje išdėstytų normų įtvirtinimas po jos pasirašytose privalomose sutartyse (dar žinomose kaip „konvencijos“ ar „paktai“) lemia tai, kad šiandien jų normų teisinis statusas yra nekvestionuojamas. Remiamasi šiais principais:

Žmogaus teisės yra neatimamos.
Tai reiškia, kad jų negalima prarasti, nes jos susijusios su pačiu žmogaus egzistencijos faktu ir yra įgimtos visiems žmonėms. Ypatingomis aplinkybėmis kai kurios – bet ne visos – gali būti sustabdytos arba apribotos. Pavyzdžiui, jei kas nors nuteisiamas už nusikaltimą, iš jo gali būti atimama laisvė; arba nacionalinės ypatingosios situacijos atveju valdžia gali tai viešai deklaruoti ir nukrypti nuo kai kurių teisių, pavyzdžiui, paskelbdama komendanto valandą, per kurią ribojama asmens judėjimo laisvė.

Žmogaus teisės yra nedalomos, tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos priklausomos.
Tai reiškia, kad skirtingos žmogaus teisės yra vidujai susijusios ir negali būti suprantamos kaip izoliuotos viena nuo kitos. Naudojimasis viena teise priklauso nuo naudojimosi kitomis teisėmis, ir nė viena teisė nėra svarbesnė už kitas.

Žmogaus teisės yra visuotinės.
Tai reiškia, kad jos lygiai taikomos visiems pasaulio žmonėms be jokių laiko apribojimų. Kiekvienas individas turi teisę naudotis savo žmogaus teisėmis be jokių išimčių dėl rasės ar etninės kilmės, spalvos, lyties, lytinės orientacijos, negalios, kalbos, religijos, politinės ar kitokios nuomonės, nacionalinės ar socialinės kilmės, gimimo ar kitokio statuso.

Reikėtų paminėti, kad žmogaus teisių visuotinumas jokiu būdu nekelia grėsmės didžiulei individų ar skirtingų kultūrų įvairovei. Visuotinumas nėra sinonimas vienodumui. Įvairovei reikalingas pasaulis, kuriame visi yra lygūs ir vienodai nusipelno pagarbos. Žmogaus teisės – tai minimalūs standartai, pritaikomi visiems žmonėms; kiekviena valstybė ar visuomenė gali laisvai apsibrėžti ir taikyti aukštesnius ir konkretesnius standartus. Pavyzdžiui, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių srityje aptinkame įpareigojimą imtis veiksmų, siekiant progresyviai realizuoti visišką šių teisių įgyvendinimą, tačiau nėra nurodyta, kad dėl to reikia didinti mokesčius. Kiekviena šalis ir visuomenė turi nuspręsti, kokių priemonių ji turėtų imtis, turėdama omeny savo aplinkybes.

Istorinė plotmė

Idėja, kad žmonės turi prigimtinių teisių, gaji daugybėje kultūrų ir tradicijų. Iš įvairiausių garbinamų lyderių ir įtakingų praktikos kodeksų matyti, kad žmogaus teisėse įkūnijamos vertybės nėra nei „Vakarų kūrinys“, nei XX a. išradimas. Jos yra atsakas į universalius žmogaus poreikius ir teisingumo troškimą. Visos žmonių visuomenės turėjo savo idealus ir sistemas teisingumui užtikrinti – tiek žodinėje, tiek rašytinėje tradicijoje, nors ne visos šios tradicijos išliko.

Senovės istorija

• Hamurabio teisynas Babilonijoje (dabartinis Irakas, apie 2000 m. pr. m. e.) buvo pirmasis rašytinis teisės kodeksas, sukurtas Babilono karaliaus. Jis žadėjo „priversti teisingumą valdyti visoje karalystėje, sunaikinti piktadarius ir smurtautojus, neleisti stipriesiems valdyti silpnųjų, <...> apšviesti šalį ir propaguoti gėrį žmonėse.“
• Vienas Senovės Egipto faraonas (apie 2000 m. pr. m. e.), teigiama, davė instrukcijas savo pavaldiniams: „Kai koks ieškovas atvyks iš Aukštutinio ar Žemutinio Egipto, <...> užtikrinkite, kad viskas būtų daroma pagal įstatymą, kad laikomasi papročių ir kiekvieno žmogaus teisės yra gerbiamos.“
• Kyro chartiją (dabartinis Iranas, apie 539 m. pr. m. e.) sukūrė Persijos karalius savo karalystės žmonėms, joje pripažino teises į laisvę, saugumą, religinę toleranciją, judėjimo laisvę, laisvę nuo vergijos ir kai kurias socialines bei ekonomines teises.
• Konfucijaus mokymuose (apie 500 m. pr. m. e.) pagrindinė tema yra atjautos ir meilės kitiems koncepcija. Konfucijus sakė: „Nedarykite kitam to, ko nenorite, kad jums darytų.“ Kinijos konfucianizmo ekspertas dr. Peng Chun Changas, suvaidinęs svarbų vaidmenį formuojant VŽTD, tikėjo, kad būtent konfucianizmas padėjo pamatus žmogaus teisių idėjoms.
• Imamas Ali Ibn Al Husseinas „Laišką apie teises“ parašė VIII amžiuje. Mūsų žiniomis, šis laiškas – tai pirmasis dokumentas, kuriame išdėstytos žmogaus teisės taip, kaip tuo metu jos buvo suprastos, ir pirmasis bandymas, kuriame žmogaus teisių koncepcija nesuvokiama neigiamoje dimensijoje. Šiame laiške metodiškai išdėstyta 50 teisių. Jos grindžiamos ankstyvojo islamo sąvokomis.
• Mandeno chartija arba Kurukan Fugos chartija (apie 1236 m.), paremta žodinių Vakarų Afrikos tradicijų kodifikavimu, palaiko tokius principus kaip decentralizacija, aplinkosauga, žmogaus teisės ir kultūrinė įvairovė.

• Afrikietiška pasaulėžiūra „ubuntu“ nusako buvimo žmogumi esmę. Ubuntu pabrėžia pagarbą visiems bendruomenės nariams, svetingumą ir dosnumą. Ubuntu požiūrį galima reziumuoti taip: „Žmogus yra žmogus per kitus žmones.“ Toks požiūris turi didžiulės reikšmės žmogaus teisėms. Jei esame žmonės per kitus žmones, tuomet nužmogindami kitus nužmoginame ir save – todėl ir reikia propaguoti kitų žmonių teises, atleisti ir gauti atleidimą, gerbti kitų žmonių teises. 

Klausimai: Kokie asmenys (politikai, rašytojai, religijos atstovai) jūsų šalies istorijoje kovojo už žmogaus teisių vertybes?

Nuo XIII iki XVIII a.

Visuotinių žmogaus teisių idėjos evoliucija per amžius rėmėsi orumo ir pagarbos sąvokomis kaip pamatinėmis įvairiose civilizacijose visame pasaulyje. Tačiau kol subrendo mintis šią pagarbą įteisinti įstatymu, turėjo pasikeisti daugybė kartų. Dažnai sprendimą įteisinti teisių sąvoką suprantame pagal tam tikras istorines patirtis. Tačiau jų sąrašas – tikrai negalutinis. Daugėjant žinių apie kitų kultūrų istoriją, nėra abejonės, kad jose atrasime istorinių postūmių teisių įteisinimui.

• 1215 m. Anglijos kilmingieji ir dvasininkijos atstovai privertė Anglijos karalių laikytis įstatymo – surašyti Didžiąją laisvių chartiją (lot. Magna Carta). Iš esmės Magna Carta saugojo tik privilegijuotųjų luomų (kilmingųjų) teises, tad ji nėra žmogaus teisių dokumentas. Tačiau ją pradėta plačiai cituoti kalbant apie laisves, nes ji apribojo karaliaus valdžią ir pripažino kitų žmonių laisves ir teises.

• 1689 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, skelbiantį, kad jis nebetoleruos karalių kišimosi į jo reikalus. Šis įstatymas, žinomas kaip „Teisių bilis“ (angl. Bill of Rights), draudė monarchams stabdyti įstatymus be parlamento sutikimo, nurodė laisvus parlamento narių rinkimus ir paskelbė, kad parlamento žodžio laisvės kvestionuoti negalima nei teismuose, nei kitur.
• Huigas de Grootas (1583–1645 m.) plačiai laikomas tarptautinės teisės išradėju. Jo knygoje „Apie karo ir taikos įstatymus“ (angl. On the laws of war and peace) siūloma bendrų, „prigimtine teise“ (angl. Natural Law) grįstų principų sistema, kuri, jo nuomone, turėjo galioti visoms tautoms, nepaisant jų vietos įstatymų ar papročių. XVII ir XVIII a. Europoje įvairūs filosofai dar labiau išplėtojo „prigimtinių teisių“ sąvoką.
• Johnas Locke’as (1689 m.) išplėtojo teoriją, teigiančią, kad kiekvienas žmogus turi tam tikras teises, kylančias iš jo prigimties, o ne iš valdžios ar jos įstatymų. Tiesą sakant, valdžios legitimumas remiasi tuo, kad ji tų natūralių teisių nepažeidinėja. Mintis, kad šios natūralios teisės turėtų suteikti žmonėms teisę į tam tikrą teisinę apsaugą, tapo vis plačiau priimtinos, ir jas pradėta atspindėti kai kurių šalių konstitucijose. Žmogaus teisės šią idėją performulavo ir taip pat patvirtino tą patį santykį tarp valdžios ir piliečių.
• 1776 m. didžioji dalis Britanijos kolonijų Šiaurės Amerikoje paskelbė nepriklausomybę nuo Britų imperijos Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracijoje. Ši daugiausia rėmėsi „natūralių teisių“ teorijomis, kurias propagavo J. Locke’as ir Ch. L. de Montesquieu. Paremta įsitikinimu, kad svarbiausia yra sutramdyti valdžios galią ir apsaugoti laisvę, Deklaracija padėjo iškelti tokias sąvokas, kaip neperleidžiamos teisės, individo teisių apsauga, žodžio, spaudos, peticijų ir susirinkimų laisvė, privatumas, tinkamas teisinis procesas, lygybė prieš įstatymą ir religijos laisvė.

• 1789 m. Prancūzijos žmonės nuvertė savo monarchą ir įkūrė pirmąją Prancūzijos Respubliką. Prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija gimė iš revoliucijos, ją parašė dvasininkijos, kilmingųjų ir paprastų žmonių atstovai, rašę, kad įkūnytų tokių Apšvietos laikotarpio figūrų kaip Voltaire’as, Ch. L. De Montesquieu, Enciklopedininkų ir J. J. Rousseau mintis. Deklaracijoje užsipulta monarchijos politinė ir teisinė sistema, natūralios žmogaus teisės įvardytos kaip „laisvė, nuosavybė, saugumas ir teisė priešintis priespaudai.“ Ji pakeitė aristokratinių privilegijų sistemą, egzistavusią monarchijos laikais, lygybės prieš įstatymą principu. Tačiau jos egalitariniai principai ir teorinė lygių teisių sąvoka ne iškart tapo realybe. Visuomenėje klestėjo nelygybė ir teisių įtvirtinimas užtruko dar daugybę metų.

Ankstyvieji tarptautiniai susitarimai: vergovė ir darbas

XIX ir XX a. daugybė žmogaus teisių problemų iškilo į viešumą ir buvo pradėtos spręsti tarptautiniu lygiu, pradedant tokiais dalykais kaip vergovė, baudžiava, žiaurios darbo sąlygos ir vaikų darbas. Maždaug šiuo metu buvo pasirašytos pirmosios su žmogaus teisėmis susijusios tarptautinės sutartys. Nors jose ir buvo įrašyta naudingų apsaugų, tokių susitarimų pagrindas buvo abipusis susitarimas tarp dviejų šalių. Tai visiškai priešinga moderniems žmogaus teisių susitarimams, kuriuose įsipareigojimai tiesiogiai galioja individualiems teisių turėtojams.

• Anglijoje ir Prancūzijoje vergovė tapo nelegali XIX amžiuje. 1890 m. Briuselyje vykusioje konferencijoje buvo pasirašytas antivergovės aktas, kurį vėliau ratifikavo aštuoniolika valstybių. Jame deklaruotas ketinimas sustabdyti prekybą vergais iš Afrikos.

• Tačiau tame akte visai nepaminėtas priverstinis darbas ir vis tebesančios žiaurios darbo sąlygos. Net ir 1926 m. Tarptautinė vergovės konvencija, kuria norėta panaikinti vergovę visomis jos formomis, iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos neturėjo jokio poveikio įprastai priverstinio darbo praktikai.

• Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) įkūrimas 1919 m. atspindėjo įsitikinimą, kad visuotinė ir ilgalaikė taika galima tik tuomet, jei ji bus paremta socialiniu teisingumu. TDO sukūrė tarptautinių darbo standartų sistemą, pasisakančią už padorų ir produktyvų darbą, laisvę, lygybę, saugumą ir orumą.
• Viena iš TDO darbo sričių – pastangos kovoti su vaikų darbu, ypač blogiausiomis jo formomis. Organizacija iki šiol imasi įvairių veiksmų, įskaitant savo tarptautinių sutarčių dėl vaikų darbo propagavimą, tokių kaip TDO Konvencija Nr. 182 dėl nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir TDO Konvencija Nr. 138 dėl minimalaus įdarbinamojo amžiaus.
• Nuo 1899 iki 1977 m. buvo pasirašyta daug tarptautinėje humanitarinėje teisėje svarbių sutarčių, o tai žymi dar vieną ankstyvojo bendradarbiavimo tarp tautų etapą. Tarptautinė humanitarinė teisė reguliuoja elgesį ginkluoto konflikto metu. Be abejo, daugybėje sričių žmogaus teises galima taikyti kartu su tarptautine humanitarine teise, pavyzdžiui, kaip elgiamasi su įkalintaisiais. Tačiau tarptautinė humanitarinė teisė yra labiau specializuota ir detalesnė kitose srityse, aktualiose konflikto metu, pvz., dėl leidžiamų naudoti ginklų ir karinės taktikos. 

Klausimas: Kaip manote, kodėl prireikė tarptautinių susitarimų, kodėl neužteko to, kad šalys pačios nusistatytų savo standartus?

XX amžius

Mintis, kad žmonių teises reikia įstatymu ginti nuo valdžios, XX a. vis labiau stiprėjo, ypač įsteigus Tautų Lygą bei Tarptautinę darbo organizaciją ir šioms pradėjus propaguoti ir ginti mažumų, darbo ir kitas teises. Valstybės jau buvo pradėjusios pripažinti šių teisių įtvirtinimo rašytine forma svarbą ir tokiu būdu aukščiau aprašyti dokumentai tapo ankstyvaisiais daugelio dabartinių žmogaus teisių sutarčių pirmtakais. Tačiau žmogaus teises į tarptautinę areną labiausiai iškėlė Antrasis pasaulinis karas. Siaubingi šio karo metu vykdyti žiaurumai – įskaitant Holokaustą ir didžiulius karo nusikaltimus – paskatino dar vieno tarptautinės teisės kūrinio pasirodymą ir, svarbiausia, žmogaus teisių, kaip jas suprantame šiandien, sukūrimą.

1945 m. birželio 26 d. pasirašytoje Jungtinių Tautų chartijoje teigiama, kad esminis Jungtinių Tautų tikslas yra „išgelbėti būsimas kartas nuo karo rykštės“ ir „vėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų <...> teisėmis.

“Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (VŽTD) surašė JT Žmogaus teisių komisija – vienas iš Jungtinių Tautų organų, o ją priėmė Generalinė Asamblėja 1948 m. gruodžio 10 d. VŽTD neabejotinai yra novatoriška ir toliau išlieka svarbiausiu žmogaus teisių instrumentu. Nors ir nebuvo tikimasi, kad ji taps teisiškai privaloma, vis dėlto VŽTD įkvėpė daugybę įvairiausių įsipareigojimų žmogaus teisėms tiek nacionaliniu, tiek regioniniu ar tarptautiniu lygiu. Nuo to laiko buvo sukurta įvairių kitų svarbių instrumentų, turinčių saugoti jos principus, ir tarptautinė bendruomenė dėl jų sutarė. Daugiau informacijos apie kai kuriuos iš šių tarptautinių susitarimų galima rasti toliau šiame skyriuje.

Žmogaus teisės pasaulyje

Priėmus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, keletas pasaulio regionų sukūrė savas žmogaus teisių apsaugos sistemas, egzistuojančias šalia JT sistemos. Šiuo metu regioninės žmogaus teisių institucijos yra Europoje, Amerikoje ir Afrikoje. Taip pat arabų pasaulyje ir ASEAN regione (Pietryčių Azijos valstybių asociacija – liet. PAVA) žengiami žingsniai link regioninių žmogaus teisių standartų institucionalizavimo. Tačiau dauguma šios pasaulio dalies šalių taip pat yra ratifikavusios didžiąsias JT sutartis bei konvencijas, taip parodydamos, kad pritaria bendriems jų principams ir savanoriškai įsipareigoja laikytis tarptautinės žmogaus teisių teisės.

Europoje įvairius žmogaus teisių standartus ir mechanizmus palaiko Europos Taryba – žemyno žmogaus teisių stebėtoja. Daugiau apie jos vaidmenį, konkrečiai – per Europos Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismą – parašyta žemiau.

Be Europos Tarybos, taip pat svarbų vaidmenį vaidina Europos Sąjunga bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).

Europos Sąjungos pasiryžimas saugoti žmogaus teises sulaukė pastiprinimo priėmus Lisabonos sutartį, kuri įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. ir visiškai įteisino Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Pilietines, politines, socialines ir ekonomines teises apimanti Chartija reikalauja, kad tiek šalys narės, tiek pati Europos Sąjunga šias teises saugotų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta visus ES teisinius reglamentus, jeigu jie prieštarauja Chartijai, ir peržiūrės, ar šalių narių teisiniai aktai atitinka ES teisę, nors dėl kasdienio Chartijos įgyvendinimo sprendžia vietiniai teismai. Chartijoje išdėstytos teisės yra sugrupuotos pagal šešis „pavadinimus“ arba antraštes: orumas, laisvė, lygybė, solidarumas, piliečių teisės ir teisingumas. Skyrelis „orumas“ garantuoja teisę į gyvybę ir draudžia kankinimus, vergovę ir mirties bausmę; „laisvė“ apima teisę į privatumą, santuoką, mintį, išraišką, susirinkimus, švietimą, darbą, nuosavybę ir prieglobstį; „lygybės“ skyrelyje aptariamos vaikų ir pagyvenusių žmonių teisės; „solidarumas“ gina socialines ir darbininkų teises, teisę į sąžiningas darbo sąlygas, apsaugą nuo neteisėto atleidimo iš darbo ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą; į „piliečių teises“ įeina teisė balsuoti, teisė į laisvą judėjimą, „teisingumo“ skyrelyje išdėstytos teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją.

Pagrindinių teisių agentūra (PTA) yra ekspertinė institucija, renkanti įrodymus apie pagrindinių teisių situaciją visoje Europos Sąjungoje ir teikianti patarimus bei informaciją, kaip tą situaciją pagerinti. Ji neužsiima stebėjimu, tačiau bendradarbiauja su atitinkamomis institucijomis patardama, kaip geriau naudotis pagrindinėmis teisėmis.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) draugėn suburia 57 šalis iš Europos, Centrinės Azijos ir Šiaurės Amerikos. Nors ESBO neužsiima išskirtinai žmogaus teisių apsauga, jos visapusiškas požiūris į saugumą leidžia jai daryti įtaką daugeliui sričių, įskaitant žmogaus teises, nacionalines mažumas, demokratizaciją, policijos strategijas, kovą su terorizmu ir ekonomines bei aplinkosaugos veiklas. ESBO veiksmai žmogaus teisių srityje yra įgyvendinami per jos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurą. Varšuvoje įsikūrusio DIŽTB aktyvios veiklos visoje ESBO teritorijoje sritys – rinkimų stebėjimas, demokratinis vystymasis, žmogaus teisės, tolerancija ir nediskriminacija bei teisinė valstybė. Su jaunais žmonėmis susijusios veiklos – žmogaus teisių švietimas, kova su antisemitizmu ir islamofobija.

Šiaurės ir Pietų Amerikos regione žmogaus teisių standartai ir mechanizmai kyla iš 1948 m. Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracijos ir 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencijos. Taip pat yra priimti konkretūs instrumentai, susiję su pabėgėliais, kankinimų prevencija ir bausme už juos, mirties bausmės panaikinimu, dingimais, smurtu prieš moteris, aplinka ir kitais klausimais.

Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija įsigaliojo 1986 m. spalį, šiuo metu ją yra ratifikavusios 54 šalys. Ši Chartija įdomi tuo, kad kai kurios jos dalys labai skiriasi nuo kitų sutarčių, priimtų kitose pasaulio dalyse: 
 

• Priešingai nei Europos ar Amerikos konvencijos, Afrikos chartija tame pačiame dokumente apima ne tik socialines, ekonomines ir kultūrines, bet ir pilietines bei politines teises.
• Afrikos chartija apima ne tik individų teises, bet ir kolektyvias tautų teises.
• Chartijoje taip pat pripažįstama, kad asmenys turi ne tik teises, bet ir pareigas; joje išdėstytos konkrečios pareigos, kurias asmuo turi savo šeimai, visuomenei, valstybei ir tarptautinei bendruomenei.

Klausimas: Kaip manote, kodėl Žmogaus teisių chartijoje minimos ir pareigos? Ar manote, kad pareigos turėtų būti surašytos visuose žmogaus teisių dokumentuose?

Regioninė Arabų valstybių žmogaus teisių komisija veikia nuo 1968 m., tačiau ji turi tik tam tikras ribotas galias propaguoti žmogaus teises. 2004 m. Arabų valstybių lyga priėmė atnaujintą Arabų valstybių žmogaus teisių chartiją, kuri įsigaliojo 2008 m.

Šiame dokumente įrašytos socialinės-ekonominės ir taip pat pilietinės-politinės teisės; be to, jame minima arabų šalių „bendra civilizacija“. Chartijos ir jos stebėjimo mechanizmų – Arabų valstybių žmogaus teisių komiteto ir Arabų valstybių žmogaus teisių pakomisės – įsigaliojimas buvo priimtas kaip žmogaus teisių pažangos regione viltį teikiantis ženklas. Tačiau jis sulaukė ir griežtos kritikos – pvz., dėl to, kad jame nėra uždraustos žiaurios bausmės, kad ekonominės ir socialinės teisės garantuojamos tik piliečiams, kad kai kurios teisės perduodamos islamo Šarijos teisei, kad leidžiama skirti mirties bausmę vaikams, jei nacionalinė teisė tam neprieštarauja, taip pat dėl to, kad jei įstatymas leidžia, tuomet galima riboti minties, sąžinės ir religijos laisvę.

ASEAN Tarpvyriausybinė žmogaus teisių komisija (ATŽTK) buvo įkurta 2009 m. kaip konsultacinis organas prie Pietryčių Azijos valstybių asociacijos. Žmogaus teisių komisija egzistuoja tam, kad propaguotų ir gintų žmogaus teises, taip pat regioniniam bendradarbiavimui žmogaus teisių srityje tarp 10 ASEAN narių. Šios komisijos veikimo nuostatose nurodoma, kad jos mandatas yra palaikyti „pagarbą tarptautiniams žmogaus teisių principams, įskaitant visuotinumą, nedalomumą, visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių tarpusavio priklausomybę ir sąveiką, taip pat nešališkumą, objektyvumą, neselektyvumą, nediskriminaciją ir dvigubų standartų bei politizavimo vengimą.“

Kaip galime naudotis savo teisėmis?

Žmogaus teisės egzistuoja mums visiems. Tad kaip galime jomis naudotis? Akivaizdu, jog vien jų egzistavimo neužtenka, kad būtų nustota jas pažeidinėti – juk visi puikiai žinome, kad visame pasaulyje žmogaus teisės pažeidinėjamos kasdien. Taigi, ar gali jos iš tiesų ką nors pakeisti? Kaip galime jomis naudotis?

Klausimas: Ar žinote, ką daryti, jei jūsų žmogaus teisės yra pažeidžiamos?

Atpažinkite savo teises

Kitame skyrelyje aptarsime įvairius tarptautinės teisės ginamus teisių tipus. Žinodami, kurios žmogiškosios egzistencijos sritys yra susijusios su žmogaus teisių įstatymais, ir išmanydami valstybių įsipareigojimus pagal tuos įstatymus, galime įvairiais būdais daryti spaudimą. Tolesnis skyrelis parodo, kad beveik kiekviena sritis, kurioje kyla neteisybė, yra susijusi su žmogaus teisėmis: nuo nedidelio skurdo iki žalos aplinkai, sveikatos, darbo sąlygų, politinių represijų, balsavimo teisių, genų inžinerijos, mažumų problemų, konflikto, genocido… ir dar daugiau. O tų dalykų net ir šiandien kasdien vis daugėja.
Į kai kuriuos klausimus dėl žmogaus teisių teisinio reglamentavimo tiesiogiai atsakoma skyrelyje „Klausimai ir atsakymai“. Ten rasite trumpus atsakymus į kai kuriuos dažniau pasitaikančius klausimus apie žmogaus teises. Jei jums rūpi išsiaiškinti, kaip kokį nors konkretų dalyką, pvz., teisę į sveikatą, švietimą ar sąžiningas darbo sąlygas, galima geriau apsaugoti, tuomet jums pravers su ta tema susijusi papildoma informacija.

Teisinių mechanizmų naudojimas

Apžvelgsime teisinius mechanizmus, egzistuojančius skirtingų žmonių interesų apsaugai. Europoje (taip pat ir Afrikoje bei Amerikoje) yra teismas, užsiimantis skundais dėl žmogaus teisių pažeidimų – Europos Žmogaus Teisių Teismas. Net kai skundai nėra Europos teismo jurisdikcijoje, pamatysime, kad yra ir kitų mechanizmų, kaip padaryti, kad valstybės atsakytų už savo veiksmus, ir priversti jas laikytis savo įsipareigojimų pagal žmogaus teisių teisę. Įstatymo buvimas padeda net ir tada, kai nėra teisinių priemonių, kuriomis būtų galima priversti vyriausybes jo laikytis.

Lobizmas, kampanijos ir aktyvizmas

Vieną iš svarbių vaidmenų, padedančių daryti valdžiai spaudimą, vaidina asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, labdaros organizacijos ir kitos pilietinių iniciatyvų grupės. Apie tai pasakojama skyrelyje apie aktyvizmą ir NVO vaidmenį. Tokių asociacijų vaidmuo yra ypač svarbus eiliniam vyrui ar moteriai gatvėje – ne tik dėl to, kad šios asociacijos dažnai užsiima individualiais atvejais, bet ir todėl, kad jos eiliniam žmogui suteikia galimybių įsitraukti į kitų žmonių žmogaus teisių apsaugą. Juk šias asociacijas sudaro eiliniai žmonės! Taip pat apžvelgsime, kaip jos veikia, kad pagerintų žmogaus teises, ir kai kuriuos sėkmingų veiksmų pavyzdžius.

Klausimas:  Ar esate kada buvę įsitraukę į kokias nors kampanijas ar žmogaus teisių aktyvizmą?

Įsitraukimas

3 skyrius „Imtis veiksmų“ tokius veiksmus priartina prie kasdienybės ir pasiūlo įvairių veiksmų pavyzdžių, į kuriuos jūs galėtumėte įsitraukti. Jaunimo grupės turi milžinišką potencialą daryti spaudimą valstybėms ar tarptautiniams organams ir užtikrinti, kad žmogaus teisių pažeidimams yra užkertamas kelias arba apie juos sužino visuomenė. Šiame skyrelyje pateikti pavyzdžiai turėtų jums padėti, nes aptartos konkrečios priemonės, kurių gali imtis jūsų ar kokia nors kita grupė, ir pateiktos įžvalgos apie kasdienę nevyriausybinių organizacijų veiklą.

Žmogaus teisių dilemos

Teisių įgyvendinimas reiškia, kad teks įveikti kliūtis. Pirmiausia, kai kurios vyriausybės, politinės partijos ir jų kandidatai, socialiniai ir ekonominiai bei pilietinės visuomenės veikėjai vartoja žmogaus teisių kalbą, tačiau nėra įsipareigoję žmogaus teisių siekiams. Kartais taip nutinka dėl to, kad jie nelabai gerai suvokia, ko žmogaus teisių standartais siekiama. O kartais taip daroma tyčia, nes norima kitų akyse atrodyti geresniu: štai, žiūrėkit, aš gerbiu žmogaus teises. Antra, vyriausybės, politinės partijos ir jų kandidatai, pilietinės visuomenės veikėjai gali kritikuoti kitų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir patys nesilaikyti žmogaus teisių standartų. Tai vadinama dvigubu standartu ir yra kritikuojama. Trečia, gali nutikti taip, kad žmogaus teisės apribojamos teisinantis, jog taip bus apsaugotos kitų teisės. Žinoma, tokie teiginiai gali būti ir tikri. Žmogaus teisės nėra beribės, ir niekas, naudodamasis savo teisėmis, neturėtų kėsintis į kitų teises. Tačiau turime išlikti budrūs, kad teiginys „mes giname kitų asmenų žmogaus teises“ nebūtų tik tuščias pretekstas, siekiant teises apriboti. Tokių atvejų monitoringui reikalinga aktyvi pilietinė visuomenė ir nepriklausomi teismai. Ketvirta, būna atvejų, kai vienos grupės teisių saugojimas savaime apribotų kitų teises. Tai reikėtų atskirti nuo aukščiau minėto teisių ribojimo. Tačiau tokius atvejus vertinti ir teisti ne visada būna lengva.

Teisių konfliktai

Teisės taip pat gali konfliktuoti viena su kita. Teisių konfliktai – tai galimi susidūrimai tarp skirtingų žmogaus teisių ar tarp tos pačios skirtingų žmonių teisės. Pavyzdys: dviem pacientams išgyventi reikalinga nauja širdis, tačiau transplantacijai yra tik viena širdis. Šiuo atveju vieno paciento teisė į gyvybę konfliktuoja su ta pačia kito paciento teise. Kitas pavyzdys – eutanazija: žmogaus teisė į gyvybę gali konfliktuoti su jo ar jos teise mirti arba teise nepatirti žeminančio elgesio. Tokiu būdu konfliktuoja skirtingos to paties žmogaus teisės. Trečias atvejis – kai konfliktuoja skirtingos skirtingų žmonių teisės. Pavyzdžiu gali būti JT Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetui pateikta byla Oslo žydų bendruomenė et. al. prieš Norvegiją. 2000 m. grupė asmenų, žinoma „Aulinių batų berniukų“ pavadinimu (angl. Bootboys), marširavo nacių lyderio Rudolfo Hesso garbei. Maršo dalyviai dėvėjo „pusiau karines“ uniformas, o maršo lyderis ponas Terje Sjolie pasakė antisemitinę kalbą, po kurios minia keletą kartų ištiesė rankas į viršų kaip naciai ir sušuko: „Sieg Heil“. Šiuo atveju susidūrė p. Sjolie teisė į saviraiškos laisvę ir žydų bendruomenės teisė nebūti diskriminuojamiems. JT komitetas nusprendė, kad p. Sjolie teiginiuose būta rasinės viršenybės ir neapykantos idėjų, todėl tokios ypač žeidžiančios kalbos teisė į saviraiškos laisvę neapima.

Kultūrinės tradicijos

Tradicinės kultūrinės praktikos atspindi bendruomenės narių vertybes ir įsitikinimus, dažnai besitęsiančius ištisas kartas. Kiekviena socialinė grupė pasaulyje turi savas tradicines kultūrines praktikas ir įsitikinimus, iš kurių vieni yra naudingi visiems nariams, o kiti – žalingi konkrečiai grupei, tokiai kaip moterys. Tarp tokių žalingų kultūrinių praktikų yra šie: moterų lytinių organų žalojimas, priverstinis moterų maitinimas, ankstyva santuoka, įvairūs tabu ir praktikos, neleidžiančios moterims pačioms kontroliuoti savo vaisingumo, mitybos tabu ir tradicinės gimdymo praktikos, pirmenybė sūnui ir to pasekmės vaiko-mergaitės statusui, moteriškos lyties kūdikių žudymas, ankstyvas nėštumas, kraičio kaina. Nepaisant jų kenksmingos prigimties ir to, kad jos pažeidžia tarptautinius žmogaus teisių įstatymus, tokios praktikos ir toliau gyvuoja, nes jos nėra kvestionuojamos ir jas praktikuojančiųjų akyse yra įgijusios moralės aurą.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras
 

Įvairios praktikos, neigiamai veikiančios moterų ir vaikų sveikatą ir pažeidžiančios tarptautinius žmogaus teisių standartus, dažnai vadinamos „žalingomis tradicinėmis praktikomis“. Tuo nenorima pasakyti, kad visos tradicinės praktikos yra žalingos ir pažeidžiančios žmogaus teises, tačiau kai jos išties tokios yra, turime galėti tai kvestionuoti ir su tuo dorotis.

Primestos santuokos daugelyje kultūrų yra įprasta praktika: jaunos moterys – taip pat ir jauni vyrai – turi tuoktis su tuo, ką jų šeimos jiems išrinko, dažnai – būdami labai jauni (atkreipkite dėmesį, kad primesta santuoka nėra tas pats, kas priverstinė santuoka). Ar tokias praktikas derėtų uždrausti, kad būtų apsaugotos vaikų ir jaunų žmonių teisės? O galbūt tai reikštų, kad negerbiama kultūrinė tradicija?

Kitų pavyzdžių galima rasti daugelyje šalių tebevykdomoje praktikoje žaloti moterų lytinius organus. Tūkstančiai žmonių kenčia tokių veiksmų pasekmes ir dauguma juos tikrai laikytų rimtu teisių pažeidimu. Ar moterų lyties organų žalojimą derėtų laikyti kultūriniu ypatumu, kurį reikia „toleruoti“, ar žmogaus teisės į savo kūno integralumą ir sveikatą pažeidimu?

Ginti visų žmonių visas žmogaus teises – tai atmesti žalingas tradicines praktikas. Iš nieko negali būti atimtos jo žmogaus teisės ir orumas, teisinantis tradicija ir kultūra, ir ne vien tik dėl to, kad nei tradicijos, nei kultūra nėra akmenyje iškaltos: jos kinta ir keičiasi; kas buvo priimtina prieš dvidešimt metų, šiandienos kartai jau atrodo beprasmiška. Žalingos tradicinės praktikos taip pat mums primena, kad žmogaus teisių propagavimas remiasi švietimo programomis ir pastangomis. Daugumos žalingų tradicinių praktikų neįmanoma įveikti vien tik smerkimu ir represijomis: tam, kad tai būtų veiksminga, reikalingas švietimas ir visų suinteresuotųjų šalių įsitraukimas. Net jei didžiausia atsakomybė ir tenka vyriausybėms, kurios ir pasirašinėja žmogaus teisių sutartis, tas tradicijas tęsia individai, kuriuos dažnai palaiko šeima ir bendruomenė. Pokyčių negalima „nuleisti iš viršaus“, jiems reikalingas reguliarus šviečiamasis darbas su šeimomis ir bendruomenėmis; tai – vienintelis būdas, kaip žmogaus teisių propagavimą galima suderinti su tuo, kas gali būti laikoma ypatingomis kultūrinėmis teisėmis ir praktikomis.

Klausimas: Ar kultūrinės tradicijos turėtų būti svarbesnės už žmogaus teisių visuotinumą?

Dėl gero tikslo

Tarptautinė bendruomenė kartais naudoja sankcijas kaip bausmę režimams, kurie laikomi sistemiškai pažeidinėjančiais žmogaus teises. Sankcijos gali drausti prekybą su šalimi pažeidėja – taip darant spaudimą jos vyriausybei modifikuoti savo elgesį. Kartais įvesti sankcijas vienašališkai nusprendžia viena šalis, kartais apie jų įvedimą paskelbia JT Saugumo Taryba. Kai kurias šalis tarptautinė bendruomenė yra visiškai izoliavusi: dėl savo pasibjaurėtinos apartheido sistemos Pietų Afrika buvo izoliuojama metų metus; dešimtmečius sankcijos buvo taikomos Irakui, Šiaurės Korėjai, Iranui ir kitoms valstybėms. Nėra abejonės, kad tų sankcijų poveikį jaučia eiliniai žmonės, tačiau labiausiai paveikiami itin pažeidžiami visuomenės sektoriai. Tad ar sankcijos yra priimtina priemonė tarptautinei bendruomenei sustabdyti tam tikrų valstybių vykdomus žmogaus teisių pažeidimus?

Savo ataskaitoje „Pareiga apsaugoti“ Tarptautinės intervencijos ir valstybių suvereniteto komisija pasisakė už atsargumą ir pabrėžė prevenciją, o ne reakciją. Tačiau, kai tarptautinei bendruomenei nieko kito nelieka, tik imtis „ypatingų ir išskirtinių priemonių“, t. y. „karinės intervencijos siekiant apsaugoti žmones“, komisija primygtinai reikalauja masinio gyvybių praradimo ar etninio valymo slenksčio. Net ir tuo atveju, komisija deklaruoja šiuos „Atsargumo principus“:

• Teisingi ketinimai. Pagrindinis intervencijos tikslas, nepaisant kitų tikslų, kurių gali turėti intervenciją vykdančios šalys, turi būti sustabdyti žmonių kančias. Teisingus ketinimus geriau užtikrina daugiašalės operacijos, kurias aiškiai remia regioninė nuomonė ir kenčiančios aukos.

• Galutinė priemonė. Karinę intervenciją galima pateisinti tik tuomet, kai buvo išbandytos visos kitos nekarinės priemonės krizei išvengti ar ją sustabdyti taikiai, ir pagrįstai galima manyti, kad mažesnio masto priemonės to tikslo nebūtų pasiekusios.
• Proporcingos priemonės. Planuojamos karinės intervencijos dydis, trukmė ir intensyvumas turi būti mažiausias būtinas, norint užtikrinti užsibrėžtą tikslą apsaugoti žmones.
• Pagrįstos perspektyvos. Privalo būti adekvati tikimybė sustabdyti ar išvengti kentėjimo, kuris pateisino intervenciją, ir tikėtinos šio veiksmo pasekmės turi būti ne blogesnės nei neveikimo pasekmės.

Vertinant retrospektyviai, kaip, jūsų manymu, šios atsargumo priemonės siejasi su, pvz., tarptautinės bendruomenės atsaku į 1995 m. žudynes Srebrenicoje, NATO vadovaujamą Kosovo bombardavimą 1999 m. arba 2001 m. intervenciją Afganistane? Ar tokius veiksmus galima pateisinti jų rezultatais, net jei dėl tų veiksmų žūsta daugybė žmonių?

Klausimas: Ar galima karinę kampaniją pateisinti žmogaus teisėmis?

2001 m. balandį Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisija savo rezoliucijoje atmetė nuostatą, kad kova su terorizmu gali pateisinti žmogaus teisių apsaugos paaukojimą. Rezoliucija 2001/24 pasmerkė ginkluotas atakas, susijusias su konfliktu Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikoje, ir Čečėnijos kovotojų vykdytus humanitarinės teisės pažeidimus, taip pat ir tam tikrus metodus, kuriuos Rusijos federalinės pajėgos naudojo Čečėnijoje. Rezoliucija ragino Rusijos Federaciją įkurti nepriklausomą nacionalinę tyrimo komisiją, atitinkančią pripažintus tarptautinius standartus, tiems pažeidimams tirti.

Žmogaus teisės: nuolat besikeičiančios, visad besivystančios

Į praeitame skyrelyje pateiktus klausimus nėra aiškių ir vieningų atsakymų – net ir šiandien dėl jų įnirtingai ginčijamasi. Tam tikra prasme tokie ginčai yra svarbūs. Jie rodo ir pliuralistinį pobūdį, esmingai svarbų žmogaus teisių sąvokai, ir faktą, kad žmogaus teisės nėra mokslas, jos nėra nekintanti „ideologija“, o besikeičianti moralinės ir teisinės minties sritis. Nereikėtų visur ir visada tikėtis tik teigiamų arba neigiamų atsakymų. Kalbama apie sudėtingus dalykus ir tinkamai juos subalansuoti galima tik nagrinėjant kiekvieną atvejį atskirai.

Tačiau tai nereiškia, kad atsakymų visai nėra arba kad dėl nieko nėra sutariama. Kaip tik sutariama dėl daug ko ir beveik kasdien tų sutarimų daugėja. Štai dėl vergovės anksčiau būdavo ginčijamasi, tačiau šiais laikais tolerancija vergovei jau nebėra laikoma priimtina: visuotinai pripažįstama, kad teisė būti laisvam nuo vergijos yra viena esminių žmogaus teisių. Moterų lytinių organų žalojimas, nors kai kurie jį ir gina motyvuodami tradicine kultūra, yra plačiai smerkiamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Mirties bausmė irgi yra panašus dalykas – bent jau Europoje, kur Europos Tarybos šalys narės mirties bausmę yra arba panaikinusios, arba paskelbusios jai moratoriumą. Tiesą sakant, mirties bausmės panaikinimas šiais laikais yra vienas reikalavimų norint tapti Europos Tarybos nare. „Amnesty International“ duomenimis, daugiau nei du trečdaliai pasaulio šalių teisėje ar praktikoje yra panaikinusios mirties bausmę. Ir nors 2009 m. 58-iose šalyse mirties bausmė dar galiojo, daugumoje jų jau nebuvo taikoma.

Taigi, galime būti ramūs, kad į daugelį minėtų klausimų taip pat bus atsakyta. Tuo tarpu šiuos debatus galime palengvinti ir patys spręsti kontroversiškus klausimus prisimindami dvi esmines vertybes: lygybę ir žmogaus orumą. Jei koks nors veiksmas žemina žmogaus orumą, tuomet jis ir pažeidžia žmogaus teisių dvasią.

Išnašos