Eiga

1. Pristatykite užsiėmimą. Paaiškinkite, kad tai – vakaro laikraščio redakcijoje simuliacija, ir grupė žurnalistų rengia pirmąjį savo laikraščio puslapį. Nors tai – tiesiog bendruomenei skirti vietos laikraščiai, visi jie siekia savo skaitytojus informuoti apie dabartinius globalinius įvykius, įskaitant ir žmogaus teises.
2. Parodykite pirmojo laikraščio puslapio pavyzdį ir nurodykite tipiškus pirmojo puslapio bruožus bei maketą.
3. Parodykite išdėliotas nuotraukas. Paprašykite dalyvių tylomis pavaikščioti aplink stalą, tačiau šiame etape dar nieko nekomentuoti. Paaiškinkite, kad jie turės dirbti su šiais paveikslėliais; panaudoti ir interpretuoti juos gali kaip tik nori.
4. Dabar padalykite dalyvius į tris darbo grupes, kiekvienoje – nuo šešių iki aštuonių žmonių. Kiekviena grupė turės įsivaizduoti esanti laikraščio redakcija. Jų užduotis – sumaketuoti rytojaus laikraščio pirmąjį puslapį.
5. Paprašykite grupelių sugalvoti savo laikraščiui pavadinimą.
6. Dabar leiskite redakcijoms dirbti. Išdalinkite popierių, pieštukus, klijus ir žirkles, tačiau nuotraukų – dar ne.
7. Pakartokite instrukcijas. Dalyviai turi sukurti savo laikraščio pirmąjį puslapį.
8. Dalyviai turi per valandą pasirinkti keturias ar penkias naujienas, kurias nori pateikti. Didžiausią dėmesį jie turėtų skirti pirmojo puslapio daromam poveikiui. Nereikia pasakoti visų istorijų – užtenka pasirinkti nuotrauką ir parašyti antraštę, paantraštę ir pirmąjį paragrafą. Nebūtina rašyti straipsnių, pakanka nurodyti jo vietą puslapyje užtušuotu laukeliu. Užsiminkite, kad galbūt dalyviai norės aptarti savo reportažų temas ar keliamas problemas.
9. Pasakykite, kad po dešimties minučių jie iš „spaudos skyriaus“ sulauks nuotraukų.
10. Grupėms padirbėjus dar penketą minučių, išdalinkite nuotraukų rinkinius – kiekvienai grupelei po vieną. Duokite jiems dar 50 minučių darbui užbaigti.
11. Komandoms baigus, liepkite išdėlioti savo kūrinius, kad juos galėtų perskaityti visi. Tuomet pereikite prie aptarimo ir apibendrinimo.

Aptarimas ir apibendrinimas

Pradėkite paties užsiėmimo aptarimu, o vėliau pereikite prie diskusijos apie žiniasklaidą, žmogaus teises ir įsipareigojimą.

• Kaip grupės organizavo savo darbą? Ar jie dirbo kaip vienas kumštis, ar išsiskirstė individualiai, po du ar tris ir dirbo su skirtingomis „istorijomis“? Kokiu būdu jie priiminėjo sprendimus, kaip dirbti ir kurias istorijas pateikti? Ar buvo koks lyderis, ar sprendimus priiminėjo visi? Ar visi jautėsi galintys dalyvauti ir prisidėti?
• Kaip žmonės rinkosi, su kuriomis temomis dirbti? Kas buvo pirmiau – problema ar nuotrauka, t. y. ar jie pirma identifikavo problemą ir tuomet ieškojo jai iliustruoti tinkamos nuotraukos, ar juos taip įkvėpė kažkuri nuotrauka, kad ją pamatę sukūrė ir pasakojimą?
• Kokios temos ar problemos buvo pristatytos? Kaip jos susijusios su žmogaus teisėmis? Ar buvo temų, kurias kažkas norėjo aptarti, bet to buvo atsisakyta? Kodėl atsisakyta?
• Kaip galima palyginti skirtingus pirmuosius puslapius? Ar kur nors buvo panaudotos tos pačios temos arba nuotraukos?
• Ar skirtingos grupės panaudojo tą pačią nuotrauką, tik kitaip?
• Kaip žmonės seka naujienas? Laikraščiuose, televizijoje, radijuje ar internete? Kodėl jie seka naujienas – arba kodėl neseka?
• Ar šioje simuliacijoje jie bandė imituoti tradicinį pirmąjį puslapį, ar sukūrė kažką visai naujo? Koks yra pats veiksmingiausias būdas patraukti skaitytojų dėmesį?
• Kokios naujienos dominuoja žiniasklaidoje realiame gyvenime?
• Ar paprastai naujienose žmogaus teisės būna gerai atspindimos?
• Kaip dažnai istorijos pristatomos kaip žmogaus teisių istorijos?
• Vienas pagrindinių aspektų kalbant apie žiniasklaidą yra jos objektyvumas. Ar, dalyvių nuomone, įmanoma naujienas pristatyti objektyviai? Ar tai įmanoma? Ar to reikia?
• Kokias žmogaus teises ar jų pažeidimus atskleidė skirtingos istorijos?
• Ar savo reportažuose jie bandė sujungti priežastį ir pasekmę, Šiaurę ir Pietus, vystymąsi ir aplinką, turčius su skurdžiais ir t. t.? Kaip šiuos dalykus pateikia tikra žiniasklaida?
• Kaip dalyviai įsivaizduoja jaunimą kitose pasaulio dalyse? Neturtingose šalyse? Turtingose šalyse?
• Ar kurių nors svarbių temų arba problemų nuotraukų rinkinyje trūksta?

Patarimai fasilitatoriams (-ėms)

Rinkdamiesi nuotraukas šiam užsiėmimui, būtinai turėkite plačią jų įvairovę ir stenkitės vengti stereotipų. Tikrose naujienose dažnai pilna žmogžudysčių, karų ir kitų nelaimių, jose retai pasitaiko teigiamų žinučių (Afrikoje vyksta ne tik karas ir badas!). Tegu jūsų atrinktos nuotraukos suteikia dalyviams galimybę pasirinkti ne tik „geras“ naujienas, bet ir „blogas“. Turėtumėte pateikti paveikslėlių įvairovę, atspindinčią amžiaus, lyties, rasės, kultūrinių grupių, geografinės vietovės ir pan. įvairovę. Taip pat turėkite omenyje jaunų žmonių interesus ir įtraukite paveikslėlių su karštomis naujienomis ir asmenybėmis. Žemiau pateiktame sąraše galite rasti idėjų.

Pristatydami užsiėmimą paminėkite tipiško pirmojo puslapio bruožus ir maketą: skambi antraštė, kad patrauktų skaitytojų dėmesį; nurodomas straipsnio autorius (pvz. aplinkosaugos korespondentas Mohammadas Schmidtas). Tuomet – trumpas įvadas, apie ką yra šis pasakojimas, ir pagrindinis pasakojimo tekstas. Aptarkite, kaip naudojamos nuotraukos paremia pasakojimą arba patraukia skaitytojų dėmesį. Taip pat pabrėžkite, ko nuotraukos nerodo! Pakalbėkite apie tai, kaip jos apkarpomos tam, kad patrauktų skaitytojo akį būtent ten, kur fotografas – arba nuotraukų redaktorius – nori, kad žiūrėtumėt. Taip pat atkreipkite dalyvių dėmesį į tai, kaip rašomos antraštės. Gali būti naudinga tai pademonstruoti parodant laikraštį užsienio kalba – taip lengviau nekreipti dėmesio į turinį ir susitelkti tik ties poveikiu.

Paskatinkite grupes savo idėjas pristatyti kūrybiškai. Jie gali rašyti, apkarpyti nuotraukas ir piešti karikatūras. Jų laikraščiai gali būti rimti, juokingi arba ironiški. Priklausomai nuo grupės, turėsite nuspręsti, kiek norite apie tai kalbėti – o galbūt tiesiog leisite jiems patiems viską daryti.

Variacijos

Kitas būdas – paruošti radijo arba TV laidą. Jei nuspręsite sukurti TV laidą, labai rekomenduotina užtamsinti kambarį ir rodyti vaizdus iš kompiuterio ar projektoriaus į ekraną, kad sukurtumėte iliuziją, jog žiūri televizorių. Arba galima sukurti interneto svetainę ar tinklaraštį.

Pasiūlymai, ką daryti toliau

Padiskutuokite apie grupių naujienoms pasirinktas teises. Pvz., kokia jų situacija jūsų šalyje?

Dalyviai galėtų susisiekti su vietinio laikraščio redakcija, radijo stotimi ar TV kanalu ir pasikalbėti su žurnalistais apie tai, kaip jie dirba, aptarti objektyvumo reikalus bei tai, kaip globaliniai ir su žmogaus teisėmis susiję dalykai yra pristatomi žiniasklaidoje.

Jei grupę domina paveikslėliai ir kaip jie yra naudojami (ar netinkamai naudojami) žiniasklaidoje, tuomet gali patikti tokie užsiėmimai kaip „Paveikslėlio dalis“ ir „Parašai po nuotraukomis“, aprašyti skyrelyje „Daugiau būdų, kaip žaisti su paveikslėliais“ užsiėmimo „Žaidžiant su paveikslėliais“ pabaigoje. O jeigu grupei patinka užsiėmimai, kuriuose reikia greitai galvoti, galima vesti užsiėmimą „Minutėlę“ – jis yra apie sportą ir žmogaus teises.

Jei grupė norėtų atsipalaiduoti ir pasiklausyti muzikos bei kartu pasimokyti apie kitas tautas, kultūras, muziką ir kalbą, tuomet edukaciniame pakete „Visi skirtingi – visi lygūs“ susiraskite „Knysna blue“.

Idėjos veiksmams

Daugybė vietinių radijo stočių siūlo galimybes bendruomenės grupėms transliuoti savo laidas. Kartu su grupe parenkite projektą: sukurkite radijo laidą grupei rūpimais klausimais, pvz. remiantis šūkiu „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“.

Tinklalapyje www.newtimes.dk rasite pavyzdžių, kaip žiniasklaidą naudoja prieglobsčio prašytojai Danijoje. Galbūt panorėsite savo šalyje esantiems prieglobsčio prašytojams padaryti kažką panašaus.

Savo žinutei perduoti naudokite vietinę ir globalinę žiniasklaidą (radiją, laikraščius), įskaitant socialinius tinklus, tokius kaip „Hi5“, feisbukas, tviteris ir tinklaraščiai.

Daugiau informacijos

Tarp užsiėmimo metu iškeltų klausimų gali būti:

a) žiniasklaida
1. Kaip ir suaugusieji, jauni žmonės nuolat skęsta iš įvairiausių žiniasklaidos priemonių pumpuojamoje masinėje informacijoje. Kai kurie žmonės tai suvokia, kiti – ne. Galime savęs paklausti: ką su ta informacija darome? Ar jos kiekis reiškia, kad esame geriau informuoti, ar nebūtinai?
2. Žiniasklaida vis labiau komercializuojama, nerimą kelia ir tokie dalykai kaip perduodamos žinutės supaprastinimas, stereotipai ir sensacionalizmas. Ar rasti kokybiškų naujienų tampa vis sunkiau?
3. Dabar yra itin sunku rasti su nelygybės klausimais susijusių kokybiškų naujienų, ypač kai kalbame apie besivystančias šalis. Nevakarietiškos naujienos paprastai matomos tik vakariečių akimis, dėl to dažnai naujienos yra negatyvios. Vienašališkumas ir negatyvumas yra tapę norma. Ar su tuo sutinkate?
4. Interneto vartojimo augimas lėmė žurnalistikos nuosmukį. Buvęs „The Washington Post“ korespondentas, dabar – Kalifornijos universiteto Berklyje žurnalistikos profesorius Neilas Henry’is teigia: „Matau pasaulį, kuriame tiesos paieškos žmonių labui kaip kultūrinė vertybė patiria nuosmukį visuomenėje, visame šiame technologiniame kontekste; matau pasaulį, kuriame profesionali, plačiai priimtomis etiškomis vertybėmis paremta žurnalistika sparčiai nyksta mūsų besiplečiančiose naujienų ir informacijos sistemose, mums pabėgant į internetą patirti naujausią „naujieną“. Tuo tarpu aš bijau, kad ateityje bus vis mažiau įgudusių žurnalistų, „naujienų“ paieška pateiks ne naujienas, o naujausius rūsio tinklaraštininkų pasipiktinimo skiedalus, valdžios pareigūnų melagienas ir gudriai žurnalistika apsimetančius viešuosius ryšius, kuriais norima tik parduoti, parduoti, parduoti.“
5. Tinklaraštininkai ir publikacijos socialiniuose tinkluose mus žymiai labiau priartina prie to, kas dedasi pasaulyje. Šviežia žaliava – galinga; pasvarstykite apie iš žemės drebėjimo, kitos nelaimės ar karo zonoje esančių žmonių tinklaraščių, asmeninių vaizdo įrašų ir publikacijų socialiniuose tinkluose poveikį.
6. Interneto dėka žmonės visame pasaulyje turi prieigą prie naujienų ir informacijos bet kurioje šalyje. Todėl cenzūruoti tampa žymiau sunkiau.
7. Ar objektyvumas įmanomas ar trokštamas? Ar galima pabėgti nuo savo etnocentrizmo? Ir ar gali balansas – „abiejų“ pusių raportavimas – iš tiesų būti informacinio šališkumo forma? Pavyzdžiui, nepaisant nuolatinių IPCC tvirtinimų, kad žmogaus veikla daro didelę įtaką klimatui ir kad pasaulinis atšilimas – tai rimta problema, kurią spręsti būtina neatidėliojant, „jis pasakė / ji pasakė“ tipo reportažai lėmė tai, kad nedidelės globalinio atšilimo skeptikų grupelės nuomonės yra gerokai išpūstos.

b) žmogaus teisių problemos
Be abejonės, didinant visuomenės sąmoningumą apie žmogaus teises žiniasklaida yra labai svarbi. Tačiau mes turėtume geriau suprasti, kaip viskas pristatoma ir kodėl. Visi privalo kritiškai žiūrėti į tai, kas mums rodoma ir kas ne, ir tai, kaip informacija bei faktai yra pateikiami.

Pavyzdžiui, vykstant karui, vyrai gali būti vadinami laisvės kovotojais arba teroristais – priklausomai nuo to, kokių pažiūrų laikraštyje apie juos rašoma. Žmonės iš kitų kultūrų gali būti rodomi neobjektyviai. Pvz., inuitai gali būti rodomi kaip egzotiški, užsigrūdinę žmonės, bandantys išsaugoti tradicinį savo gyvenimo būdą ir namelius iglu, tačiau diskusijoje apie banginių medžioklę jie vadinami žudikais.

c) įsipareigojimas
​​​​​​​Kai kurie simuliacijoje naudojami paveikslėliai turėtų vaizduoti galimybes žmonėms, ypač jaunimui, įsipareigoti labai praktiškais būdais. Mes, kaip mokytojai, jaunimo darbuotojai ir t. t., norime motyvuoti jaunus žmones kurti geresnį pasaulį. Klausiame savęs, kaip geriausia paskatinti jaunimą įsitraukti, ir galbūt kvestionuojame, ar egzistuojančios galimybės jauniems žmonėms yra iš tiesų patrauklios. Galbūt užuominų sulauksime iš atsakymų į jaunimo pasirinktas skaidres.