Europos žmogaus teisių konvencija

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena

Vyriausybės, šios Konvencijos signatarės, Europos Tarybos narės, atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metų gruodžio 10 dieną paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją; atsižvelgdamos į tai, jog ši Deklaracija siekia, kad joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir jų būtų laikomasi; atsižvelgdamos į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo narių vienybės ir kad vienas iš būdų siekti šio tikslo - ginti ir toliau įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves; tvirtai tikėdamos šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriausiai apsaugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, ir, kita vertus, jas apsprendžiantis žmogaus teisių bendras supratimas ir jų laikymasis; būdamos Europos šalių vyriausybės, kurios yra tikros, jog laikydamosi vienodos nuomonės ir turėdamos politinių tradicijų, idealų, laisvių ir teisės normų bendrą palikimą, yra pasiryžusios žengti pirmą žingsnį siekdamos kolektyviai įgyvendinti tam tikras Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises, susitarė, kad:

1 straipsnis
Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje.

PIRMAS SKYRIUS

2 straipsnis
1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta.
2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu šiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:
a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;
b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti;
c) nustatyta tvarka atliekamais teisėtais veiksmais malšinant riaušes ar sukilimą.

3 straipsnis
Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

4 straipsnis
1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.
2. Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.
3. Šiame straipsnyje sąvoka “priverstinis ar privalomasis darbas” negali reikšti:
a) kokio nors darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu;
b) kokios nors karinės tarnybos arba tarnybos, kurios reikalaujama iš asmenų, atsisakančių nuo karinės tarnybos dėl įsitikinimų, vietoj karinės tarnybos tose šalyse, kur toks atsisakymas yra pripažįstamas;
c) kokios nors tarnybos, atliekamos dėl to, jog tai būtinai reikia, ar dėl stichinės nelaimės, kai kyla pavojus visuomenės egzistavimui ar gerovei;
d) kokio nors darbo ar tarnybos, kurie yra įprastinių pilietinių pareigų dalis.

5 straipsnis
1. Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:
a) kai jis teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo teismo sprendimu;
b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;
c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs;
d) kai sulaikomas nepilnametis pagal teisėtą potvarkį jo auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui;
e) kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;
f) kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei.
2. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešama, dėl ko jis suimamas ir kuo kaltinamas.
3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 (c) punkto nuostatas turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą priklauso teisė vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę per priimtiną laiką į teisminį nagrinėjimą arba paleidimą iki teismo. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.
4. Kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas, kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti.
5. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

6 straipsnis
1. Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai, tačiau spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti per visą teisminį nagrinėjimą ar jo dalį tiek, kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone, būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų teisingumo interesus.
2. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.
3. Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas:
a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir motyvus;
b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;
c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai;
d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;
e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

7 straipsnis
1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.
2. Šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus.

8 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

9 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.
2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

10 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licenzuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

11 straipsnis
1. Kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.
2. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės valdymo organuose.

12 straipsnis
Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus.

13 straipsnis
Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys.

14 straipsnis
Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.

15 straipsnis
1. Kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių iškilo grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali imtis priemonių, kuriomis nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja padėties kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę.
2. Ši nuostata negali būti pagrindas kokiam nors nukrypimui nuo 2 straipsnio, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų, arba nuo 3, 4 (1 punktas) ir 7 straipsnių.
3. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, pasinaudojusi šia nukrypimo teise, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos Generalinį sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie tokio nukrypimo priežastis. Ji taip pat turi informuoti Europos Tarybos Generalinį sekretorių, kai šios priemonės nutrauktos ir Konvencijos nuostatos vėl visiškai vykdomos.

16 straipsnis
Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma kliūtimi Aukštosioms susitariančioms šalims apriboti užsieniečių politinę veiklą.

17 straipsnis
Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta šioje Konvencijoje.

18 straipsnis
Apribojimai, leidžiami pagal šią Konvenciją joje skelbiamoms teisėms ir laisvėms, negali būti taikomi jokiems kitiems tikslams negu tie, kuriems jie įvesti.

ANTRAS SKYRIUS

19 straipsnis
Siekiant laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje, steigiama:
a) Europos žmogaus teisių komisija (toliau vadinama - Komisija);
b) Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu).

20 straipsnis
Komisijoje turi būti tiek narių, kiek yra Aukštųjų susitariančių šalių. Komisijos nariu gali būti tik vienas tos pačios valstybės pilietis.

21 straipsnis
1. Komisijos narius renka Ministrų komitetas absoliučia balsų dauguma iš sąrašo, kurį sudaro Konsultacinės asamblėjos biuras; kiekviena Aukštųjų susitariančių šalių atstovų grupė Konsultacinėje asamblėjoje iškelia tris kandidatus, iš kurių ne mažiau kaip du turi būti jos piliečiai.
2. Ši procedūra, kiek įmanoma, turi būti taikoma ir sudarant Komisiją tais atvejais, kai kitos valstybės vėliau tampa šios Konvencijos dalyvėmis ar užpildomos laisvos vietos.
3. Kandidatai turi būti aukštos moralės ir turi turėti arba kvalifikaciją, reikalaujamą užimti aukštas teismines pareigas, arba asmenys, turintys pripažintą kompetenciją spręsti vidaus ar tarptautinės teisės klausimus.

22 straipsnis – Teisėjų rinkimas
Komisijos nariai renkami šešerių metų kadencijai. Jie gali būti perrenkami. Tačiau iš narių, išrinktų per pirmuosius rinkimus, septynių kadencija pasibaigs praėjus trejiems metams.

23 straipsnis – Kadencijos terminai ir atleidimas
1.Teisėjai renkami devyneriems metams. Jie negali būti perrenkami.
2. Teisėjų kadencija baigiasi, kai jie sulaukia 70 metų amžiaus.
3. Teisėjai eina savo pareigas, kol bus pakeisti. Jie turi, tačiau jie ir toliau nagrinėja tokias bylas, kurias jie jau nagrinėjamos.
4. Nė vienas teisėjas negali būti atleistas iš pareigų, išskyrus atvejus, kai kiti teisėjai dviejų trečdalių balsų dauguma nusprendžia, kad tas teisėjas teisėjas nebeatitinka reikalaujamų sąlygų.

24 straipsnis – Teismo kanceliarija ir pranešėjai
1. Teismas turi Teismo kanceliariją, kurios funkcijos ir kurio darbo tvarką ir struktūrą nustato Teismo reglamentas. Teismo reglamente.
2. Kai Teismas posėdžiauja vienasmeniškai, Teismas jam padedama pranešėjai, kurie veikia pagal Teismo pirmininko pavedimu. Jie sudaro dalį Teismo kanceliarija.

25 straipsnis – Plenarinė sesija
Plenarinė sesija
(a) renka savo pirmininką ir vieną ar du pirmininko pavaduotojus trejiems metams; jie gali būti perrenkami;
(b) steigia kolegijas, sudaromas nustatytam Laikas laikotarpiui;
(c) renka Teismo kolegijų pirmininkus; jie gali būti perrenkami;
(d) priima Teismo reglamentą;
(e) išrenka Teismo kanclerį ir vieną ar kelis kanclerio pavaduotojus;
(f) teikia bet kokius prašymus pagal 26 straipsnio 2 dalį.

26 straipsnis – Vieno teisėjo sudėtis, komitetai, kolegijos ir Didžioji kolegija
1. Nagrinėdamas jam pateiktas bylas, Teismas posėdžiauja vienaskaita, trijų teisėjų komitetuose, septynių teisėjų kolegijos ir didžioji kolegija septyniolikos teisėjų didžiojoje kolegijoje. Teismo kolegijos sudaro komitetus nustatytam Laikas laikotarpiui.
2. Teismo plenarinės sesijos prašymu Ministrų komitetas gali vienbalsiu sprendimu ir nustatytam laikotarpiui, sumažinti kolegijų teisėjų skaičių iki penkių.
3. Kai teisėjas posėdžiauja kaip vienas teisėjas, jis negali nagrinėti prašymo prieš Aukštąją Susitariančiąją Šalį kurios atžvilgiu tas teisėjas buvo išrinktas.
4. Teisėjų kolegijoje posėdžiauja kaip ex officio narys ir Didžiojoje kolegijoje teisėjas, išrinktas dėl Aukštosios Susitariančiąją Šalį atitinkamos Susitariančiosios Šalies. Jei jo nėra arba jei tas teisėjas negali posėdžiauti, posėdžiauja asmuo, kurį išrenka Teisėjų kolegijos pirmininkas. Iš tos Šalies iš anksto pateikto sąrašo, posėdžiauja teisėjo pareigas.
5. Į didžiosios kolegijos sudėtį taip pat įeina Teismo pirmininkas Teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojai, kolegijų pirmininkai ir kiti teisėjai, parinkti pagal Teismo reglamentą. Teismo reglamentą. Kai byla perduodama Didžiajai kolegijai pagal 43 straipsnį, nė vienas teisėjas iš kolegijos, kuri priėmė sprendimą sprendimą priėmusios kolegijos teisėjas dalyvauja didžiosios kolegijos posėdžiuose, išskyrus

27 straipsnis – Vienų teisėjų kompetencija
1. Vienas teisėjas gali pripažinti nepriimtinu arba išbraukti iš bylos Teisingumo Teismo bylų sąrašą, kuriame pagal 34 straipsnį, kai toks sprendimas gali būti priimtas be papildomų nagrinėti.
2. Sprendimas yra galutinis.
3. Jeigu vienas teisėjas nepaskelbia prašymo nepriimtinu arba jį išbraukia, šis teisėjas perduoda jį komitetui arba kolegijai toliau nagrinėti.

28 straipsnis – Komitetų kompetencija
1. Pagal 34 straipsnį pateikto prašymo atžvilgiu komitetas gali vienbalsiai,
(a) paskelbti ją nepriimtina arba išbraukti iš savo bylų sąrašo, jei toks sprendimas gali būti priimtas be papildomų nagrinėjimo; arba
(b) paskelbti jį priimtinu ir priimti tame pačiame laike sprendimą dėl bylos esmės, jei pagrindinis klausimas byloje, susijęs su teisės aiškinimu ar taikymu Konvencijos ar jos protokolų, jau yra dalykas nusistovėjusios Teismo praktikos.
2. 1 dalyje nurodyti sprendimai ir nutarimai yra galutiniai.
3. Jeigu teisėjas, išrinktas dėl Aukštosios Susitariančiosios Šalies, nėra komiteto narys, teismas, išrinktas dėl atitinkamos komitetas bet kokiame proceso etape gali pakviesti tą teisėją užimti vieno iš narių vietą. komiteto narį, atsižvelgdamas į visus svarbius veiksnius, įskaitant tai, ar ta Šalis užginčijo taikymą procedūrą pagal 1 dalies b punktą.

29 straipsnis – Kolegijų sprendimai dėl priimtinumo ir esmės
1. Jei nepriimamas joks sprendimas pagal 27 ar 28 straipsnį arba nepriimamas joks sprendimas pagal 28 straipsnį, kolegija priima sprendimą dėl priimtinumo apie pateiktų atskirų prašymų pagrįstumą ir teisėtumą pagal 34 straipsnį. Sprendimas dėl priimtinumo gali būti priimtas atskirai.
2. Teisėjų kolegija priima sprendimą dėl priimtinumo ir pagrįstumo tarpvalstybinius prašymus, pateiktus pagal 33 straipsnį sprendimas dėl priimtinumo priimamas atskirai, išskyrus atvejus, kai Teismas išimtiniais atvejais išimtiniais atvejais nusprendžia kitaip.

30 straipsnis – Jurisdikcijos perleidimas
Didžiajai kolegijai Jeigu kolegijos nagrinėjamoje byloje kyla rimtas klausimas, turintis įtakos Konvencijos aiškinimui arba jos protokolus, arba kai klausimo sprendimas, nagrinėjamas kolegijoje gali būti priimtas sprendimas, nesuderinamas su teismo sprendimu anksčiau priimtam sprendimui Teismo priimtu sprendimu, kolegija gali Bet kokiu atveju Laikas prieš priimant sprendimą, atsisakyti jurisdikcijos Didžiosios kolegijos naudai, nebent viena iš bylos šalių bylos šalis tam prieštarauja.

31 straipsnis – Didžiosios kolegijos įgaliojimai
Didžioji kolegija
(a) sprendžia prašymus, pateiktus pagal 33 straipsnį arba 34 straipsnį, kai kolegija atsisako jurisdikcijos pagal 30 straipsnį arba kai byla jai perduota pagal 43 straipsnį;
(b) priima sprendimus dėl klausimų, kuriuos Teismui perdavė Komitetas Ministrų komiteto pagal 46 straipsnio 4 dalį; ir
(c) svarsto prašymus dėl patariamųjų nuomonių, pateiktus pagal 47 straipsnį.

32 straipsnis – Teismo jurisdikcija
1. Teismo jurisdikcija apima visas bylas susijusios su Sutarties aiškinimo ir taikymo Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo ir taikymo klausimais, kurie yra susiję su 33, 34, 46 ir 47 straipsniuose nustatyta tvarka.
2. Kilus ginčui dėl to, ar Teismas jurisdikciją, sprendimą priima Teismas.

33 straipsnis – Tarpvalstybinės bylos
Aukštoji Susitariančioji Šalis gali kreiptis į teismą dėl tariamą Konvencijos nuostatų pažeidimą ir protokolų nuostatas, kurias įgyvendina kita Aukštoji Susitariančioji Šalis.

34 straipsnis – Individualūs prašymai
Teismas gali priimti Bet koks asmuo, nevyriausybinė organizacija ar kitas asmuo, kuris kreipiasi į Teismą. organizacijos ar asmenų grupės, teigiančių, kad yra vienos iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių padaryto pažeidimo auka. Konvencijoje ar jos protokoluose nustatytų teisių pažeidimo iš vienos iš Susitariančiųjų Šalių jos protokoluose. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja netrukdyti bet kokiu būdu veiksmingai naudotis šia teise.

35 straipsnis – Priimtinumo kriterijai
1. Teismas gali nagrinėti bylą tik po to, kai visos vidaus vidaus teisinės gynybos priemonės buvo išnaudotos, remiantis visuotinai pripažintus tarptautinės teisės normas, ir per laikotarpį, kuris neviršija šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas priimtas.
2. Teismas nenagrinėja Bet koks prašymas, pateiktas pagal 34 straipsnį, kuris
(a) yra anoniminis; arba
(b) yra iš esmės toks pat kaip klausimas, kuris jau buvo jau išnagrinėtas Teisme arba jau pateiktas kitai tarptautinio tyrimo procedūrai arba ir jame nėra jokios naujos svarbios informacijos.
3. Teismas paskelbia nepriimtinu asmens prašymą, pateiktą pagal 34 straipsnį, jeigu jis mano, kad:
(a) prašymas yra nesuderinamas su šio kodekso nuostatomis. Konvencijos ar jos protokolų nuostatomis, akivaizdžiai nepagrįstas arba piktnaudžiavimas teise į asmeninį prašymu; arba
(b) pareiškėjas nepatyrė reikšmingos žalos, išskyrus atvejus, kai pagarba žmogaus teisėms, kaip jos apibrėžtos Konvencijoje ir jos protokoluose, reikalauja, kad būtų išnagrinėta prašymo nagrinėjimas iš esmės ir su sąlyga, kad nėra šiuo pagrindu negali būti atmesta byla, kuri nebuvo tinkamai išnagrinėta vidaus teisme.
4. Teismas atmeta Bet koks prašymas, kurį jis laiko nepriimtinu pagal šį straipsnį. Jis gali tai padaryti Bet koks bylos nagrinėjimo etape.

36 straipsnis – Trečiųjų asmenų įstojimas į bylą
1. Visose bylose, kurias nagrinėja kolegija arba didžioji kolegija, aukštoji Susitariančioji Šalis, kurios vienas iš piliečių yra pareiškėjas turi teisę pateikti rašytines pastabas ir imtis dalyvauti teismo posėdžiuose.
2.Teisingumo Teismo pirmininkas, siekdamas tinkamai teisingumo vykdymo, pakviesti Aukštosios Susitariančiosios Šalį, kuri nėra bylos šalis, arba suinteresuotą asmenį, kuris nėra pareiškėjas, pateikti rašytines pastabas arba dalyvauti teismo posėdžiuose.
3. Visose bylose, kurias nagrinėja kolegija arba didžioji kolegija, Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras gali teikti rašytines pastabas ir dalyvauti posėdžiuose.

37 straipsnis – Prašymų išbraukimas
1. Bet kokiame proceso etape Teismas gali nuspręsti išbraukti prašymą iš savo bylų sąrašo, kai aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad
(a) pareiškėjas neketina nagrinėti savo prašymo; arba
(b) klausimas jau išspręstas; arba
(c) dėl Bet koks kitas Teismo nustatytas priežastis, tai yra nebėra pagrindo tęsti prašymo nagrinėjimo prašymo nagrinėjimas nebetęsiamas. Tačiau Teismas tęsia prašymo nagrinėjimą jei pagarba žmogaus teisėms, kaip jos apibrėžtos Konvencijoje ir jos protokoluose, to reikalauja.
2. Teismas gali nuspręsti grąžinti pareiškimą į savo sąrašą bylų sąrašą, jei mano, kad aplinkybės pateisina tokį eigą.

38 straipsnis – Bylos nagrinėjimas
Teismas nagrinėja bylą kartu su atstovais šalių atstovais ir, jei reikia, atlieka tyrimą, kad kurio veiksmingą atlikimą Aukštosios Susitariančiosios Šalys atitinkamos Susitariančiosios Šalys sudaro visas būtinas sąlygas.

39 straipsnis – Draugiški susitarimai
1. Bet kokiame bylos nagrinėjimo etape Teismas gali sudaryti pasitarnauti suinteresuotoms šalims, kad galėtų užtikrinti draugišką bylos išsprendimą remiantis pagarba Konvencijoje apibrėžtoms žmogaus teisėms ir Konvencijoje ir jos protokoluose.
2. Pagal šio straipsnio 1 dalį atliekami procesiniai veiksmai yra konfidencialūs.
3. Jei pasiekiamas taikus susitarimas, Teismas išbraukia bylą išbraukia iš savo sąrašo sprendimu, kuris apsiriboja trumpu faktų išdėstymu ir pasiektą sprendimą.
4. Šis sprendimas perduodamas Komitetui Ministrų komitetui, kuris prižiūri, kaip vykdomos sąlygos sprendime išdėstytų draugiško susitarimo sąlygų laikymąsi.

40 straipsnis – Vieši svarstymai ir galimybė susipažinti su dokumentais
1. Teismo posėdžiai yra vieši, išskyrus atvejus, kai Teismas išimtiniais atvejais aplinkybėmis nusprendžia kitaip.
2. Su Teismo kancleriui deponuotais dokumentais galima susipažinti viešai prieinami, nebent Teismo pirmininkas nusprendžia kitaip.

41 straipsnis – teisinga satisfakcija
Jei Teismas nustato, kad buvo pažeistos Konvencijos ar jos protokolų pažeidimas ir jei vidaus teisė atitinkamos Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti žalą, Teismas, jei reikia, suteikia teisingą nukentėjusiajai šaliai teisingą kompensaciją.

42 straipsnis – Kolegijų sprendimai
Kolegijų sprendimai tampa galutiniai pagal 44 straipsnio 2 dalies nuostatas.

43 straipsnis – Bylos perdavimas Didžiajai kolegijai
1. Per tris mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos kolegijos sprendimo priėmimo dienos, Bet koks bylos dalyvis gali, išimtiniais atvejais prašyti, kad byla būtų perduota Didžiajai kolegijai.
2. Penkių Didžiosios kolegijos teisėjų kolegija priima prašymą, jei byloje keliamas rimtas klausimas, turintis įtakos aiškinimą Konvencijos ar jos taikymo arba jos protokolus, arba rimtas visuotinės svarbos klausimas.
3. Jeigu kolegija priima prašymą, Didžioji kolegija bylą išsprendžia priimdama sprendimą.

44 straipsnis – Galutiniai sprendimai
1. Didžiosios kolegijos sprendimas yra galutinis.
2. Rūmų sprendimas tampa galutinis
(a) kai šalys pareiškia, kad jos neprašys, kad byla būtų perduota nagrinėti Didžiajai kolegijai; arba
(b) praėjus trims mėnesiams nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, jei dėl bylos perdavimo nebuvo prašoma perduoti bylą Didžiajai kolegijai; arba
(c) kai Didžiosios kolegijos kolegija atmeta prašymą perduoti bylą pagal 43 straipsnį.
3. Galutinis sprendimas skelbiamas viešai.

45 straipsnis – Sprendimų ir nutarčių motyvai
1. Sprendimai ir nutartys turi būti motyvuojami kuriais prašymai pripažįstami priimtinais arba nepriimtinais.
2. Jeigu teismo sprendimas visiškai ar iš dalies neatitinka vienbalsiai teisėjų nuomonės, Bet koks teisėjas turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę.

46 straipsnis – Teismo sprendimų privalomumas ir vykdymas
1. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja laikytis galutinių teismo sprendimo byloje.
2. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas Ministrų komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.
3. Jei Ministrų komitetas mano, kad priežiūra galutinio teismo sprendimo vykdymo priežiūrą trukdo aiškinimo problema sprendimo aiškinimo problema, jis gali kreiptis į teismą kreiptis į Teismą, kad šis priimtų sprendimą dėl išaiškinimo. Sprendimui perduoti bylą priimti reikia daugumos dviejų trečdalių atstovų, turinčių teisę dalyvauti teismo posėdyje, balsų komitete.
4. Jei Ministrų komitetas mano, kad Aukštasis Susitariančioji šalis Šalis atsisako laikytis galutinio teismo sprendimo, priimto byloje, kurioje ji yra šalis, jis gali, įteikęs oficialų pranešimą šiai Šaliai ir sprendimu priimtu balsų dauguma dviejų trečdalių atstovų, turinčių teisę posėdžiauti komitete, kreiptis į Teismą su klausimu, ar ta Šalis neįvykdė savo pareigos pagal 1 dalį.
5. Jei Teismas nustato 1 dalies pažeidimą, jis kreipiasi į bylą svarstyti Ministrų komitetui priemonių kurių reikia imtis. Jei Teismas nenustato pažeidimo 1 dalies pažeidimo, jis perduoda bylą svarstyti Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui. Ministrų komitetui, kuris baigia bylos nagrinėjimą.

47 straipsnis – Patariamosios nuomonės
1. Ministrų komiteto prašymu Teismas gali, teikti konsultacines nuomones teisiniais klausimais, susijusiais su aiškinimo Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo.
2. Tokiose nuomonėse negali būti nagrinėjamas bet koks klausimas susijusių su teisių ar laisvių turiniu ar taikymo sritimi Apibrėžtomis Konvencijos ir jos protokolų I skirsnyje arba bet koks kitas klausimas, kurį Teismui ar Ministrų Komitetui gali tekti svarstyti.
3. Ministrų komiteto sprendimai prašyti Teismo patariamosios nuomonės, reikia balsų daugumos atstovų turinčių teisę posėdžiauti komitete.

48 straipsnis – Teismo konsultacinė kompetencija
Teismas nuspręs, ar Tarybos Ministrų komiteto pateiktas prašymas dėl konsultacinės nuomonės yra jo kompetencijoje, kaip apibrėžta 47 straipsnyje.

49 straipsnis – Patariamųjų nuomonių priežastys
1. Teismo konsultacinės nuomonės turi būti motyvuotos.
2. Jei konsultacinė nuomonė visiškai ar iš dalies neatitinka ar neatspindi vieningos teisėjų nuomonės, bet kuris teisėjas turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę.
3. Apie Teismo konsultacines nuomones pranešama Ministrų komitetui.

50 straipsnis – Teismo išlaidos
Audito Rūmų išlaidas apmoka Taryba Europos Sąjunga.

51 straipsnis – Teisėjų privilegijos ir imunitetai
Vykdydami savo funkcijas, teisėjai turi teisę, 40 straipsnyje numatytomis privilegijomis ir imunitetais Europos Tarybos statute ir sudarytuose susitarimuose pagal jį priimtuose teisės aktuose.

III SKIRSNIS ĮVAIRIOS NUOSTATOS

52 straipsnis – Generalinio sekretoriaus atliekami tyrimai
Gavęs Europos Tarybos generalinio sekretoriaus prašymą, bet kokia Aukštoji Susitariančioji Šalis pateikia paaiškinimą apie tai, kaip jos vidaus teisė užtikrina veiksmingą įgyvendinimą valstybių narių teisės aktai užtikrina Konvencijos nuostatas.

53 straipsnis – Esamų žmogaus teisių apsauga
Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar nukrypstanti nuo bet kokių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principų ar laisvių, kurios gali būti užtikrintos pagal bet kokią Susitariančiąją Šalį arba pagal bet koks kitas susitarimas, kurio ji yra šios sutarties šalis.

54 straipsnis – Ministrų komiteto įgaliojimai
Jokia šios Konvencijos nuostata nepažeidžia įgaliojimų, suteiktų Ministrų komiteto įgaliojimų, nustatytų Ministrų Tarybos statute, ir įgaliojimų, nustatytų Ministrų Tarybos statute Europos Taryboje.

55 straipsnis – Kitų ginčų sprendimo būdų netaikymas
Aukštosios Susitariančiosios Šalys susitaria, kad, išskyrus specialius susitarimus, jos nesinaudos sutartimis, konvencijomis ar deklaracijomis tarp jų galiojančiomis sutartimis ir deklaracijomis pateikti peticiją dėl ginčo, kylančio iš šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, pateikimo teisminei priemonei sprendimui, išskyrus šioje Konvencijoje numatytas priemones.

56 straipsnis – Teritorinis taikymas
1. Bet kuri valstybė gali savo ratifikavimo laikotarpį paskelbti pranešimu, adresuotu Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, kad ši Konvencija, atsižvelgiant į šios dalies 4 punktą, yra straipsnis, taikoma visoms arba Bet koks teritorijoms, dėl kurių ši Konvencija buvo priimta, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga.
2. Ši Konvencija taikoma teritorijai ar teritorijoms nurodytas pranešime, nuo trisdešimtosios dienos po to, kai šio pranešimo gavimo Generalinis sekretorius Europos Tarybos generalinis sekretorius.
3. Šios Konvencijos nuostatos taikomos tokiose teritorijose tačiau tinkamai atsižvelgiant į vietos reikalavimus.
4. Bet kuri valstybė, kuri yra pateikusi deklaraciją pagal šio straipsnio 1 dalį, gali Bet koks Laikas po to vienos ar kelių valstybių vardu deklaruoti teritorijų, su kuriomis deklaracija susijusi, kad ji sutinka Teismo kompetenciją priimti prašymus iš asmenų, nevyriausybinių organizacijų ar grupių asmenų, kaip numatyta Konvencijos 34 straipsnyje.

57 straipsnis – Išlygos
1. Bet kokia valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba deponuoti ratifikavimo dokumentą, padaryti išlygą bet kokios konkrečios Konvencijos nuostatos atžvilgiu tiek, kiek bet koks įstatymas, tuo metu galiojantis jos teritorijoje neatitinka tos nuostatos. Bendrojo pobūdžio pakitimai nebus leidžiami pagal šį Straipsnį.
2. Kiekvienoje pagal šį straipsnį padarytoje išlygoje glaustai išdėstomas atitinkamas įstatymas.

58 straipsnis – Denonsavimas
1. Aukštoji Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šią Konvenciją tik praėjus penkeriems metams nuo tos dienos, kai ji tapo jos dalyve, ir praėjus šešiems mėnesiams po pranešimo išsiuntimo Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kuris apie tai praneša kitoms Aukštosioms Susitariančioms Šalims.
2.Toks denonsavimas neatleidžia Aukštosios Susitariančios Šalies nuo jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno akto, kuris galėtų tokius įsipareigojimus pažeisti ir kuris galėjo būti padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo.
3. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, kuri nebebus Europos Tarybos nare, tomis pačiomis sąlygomis nebebus ir šios Konvencijos šalimi.
4. Pagal ankstesnių dalių nuostatas Konvencija gali būti denonsuota kiekvienos teritorijos, kurioje ji veikė pagal 56 straipsnio nuostatas, atžvilgiu.

59 straipsnis – Pasirašymas ir ratifikavimas
1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos narės. Ji turi būti ratifikuota. Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.
2. Europos Sąjunga gali prisijungti prie šios Konvencijos.
3. Ši Konvencija įsigalios deponavus dešimtąjį ratifikacinį raštą.
4. Toms valstybėms, kurios šią Konvenciją ratifikuos vėliau, ji įsigalios joms deponavus savo ratifikacinius raštus.
5. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius praneš visoms Europos Tarybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie ją ratifikavusias valstybes ir apie vėliau gautus ratifikacinius raštus.

Sudaryta 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Generalinis Sekretorius kiekvienai signatarei siunčia patvirtintą nuorašą.