„Kiekvienas turi teisę, atskirai ar su kitais, skatinti ir siekti apsaugoti bei įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.“
JT Žmogaus teisių gynėjų deklaracijos 1-as straipsnis

Kas yra NVO?

Terminas „nevyriausybinė“ ar „ne pelno siekianti“ paprastai apima įvairias organizacijas, kurios sudaro pilietinę visuomenę. Tokios organizacijos dažniausiai išsiskiria tuo, kad jų egzistavimo tikslas yra ne finansinis pelnas. Tačiau gali būti daug visokių priežasčių organizacijoms egzistuoti ir vykdyti savo veiklą. NVO yra įvairių: nuo nedidelių spaudimą darančių grupių dėl, pvz., kokių nors aplinkosaugos klausimų ar konkrečių žmogaus teisių pažeidimų ir švietimo labdaros organizacijų, moterų prieglaudų, kultūrinių asociacijų, religinių organizacijų, teisinių fondų, humanitarinės pagalbos programų – šį sąrašą būtų galima tęsti iki pat didžiulių tarptautinių organizacijų su šimtais ar net tūkstančiais biurų ar narių skirtingose pasaulio dalyse.

Šiame poskyryje trumpai apžvelgsime tą svarbų vaidmenį, kurį vaidino ir tebevaidina tokios organizacijos, gindamos žmogaus teises visame pasaulyje. Beveik kiekviename įvairių pastangų apsaugoti individualių piliečių orumą nuo valstybės jam keliamos grėsmės lygmenyje NVO vaidina svarbų vaidmenį, nes jos:

• kovoja su individualiais žmogaus teisių pažeidimais tiesiogiai arba remdamos konkrečias „tęstines bylas“ atitinkamuose teismuose
• siūlo tiesioginę pagalbą tiems, kurių teisės buvo pažeistos
• užsiima lobizmu siekdamos pokyčių nacionalinėje, regioninėje ar tarptautinėje teisėje
• padeda kurti tų įstatymų turinį
• tarp gyventojų propaguoja žinias apie žmogaus teises ir pagarbą joms.

NVO veikla svarbi ne vien dėl pasiektų rezultatų, taigi ir optimizmo, kurį žmonės gali jausti dėl žmogaus teisių gynimo visame pasaulyje, bet ir dėl to, kad NVO tiesiogine prasme yra individams bei jų grupėms visame pasaulyje prieinami įrankiai. Kaip ir daugelį organizacijų, NVO koordinuoja ir joms vadovauja individai, tačiau labai didelio pastiprinimo jos sulaukia iš bendruomenės narių, kurie savanoriškai prisideda prie NVO veiklų. Tai padidina jų populiarumą tarp tų žmonių, kurie norėtų prisidėti prie žmogaus teisių situacijos pasaulyje gerinimo.

Žmogaus teisių NVO tipai

1993 m. vykusioje JT Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje, žinomoje kaip Vienos konferencija, dalyvavo 841 NVO iš viso pasaulio, ir jos visos save apibūdino kaip vykdančias žmogaus teisių misiją. Nors šis skaičius ir įspūdingas, iš tiesų jis reiškia tik nedidelę dalį visų pasaulyje veikiančių žmogaus teisių NVO.

Dauguma „žmogaus teisių organizacija“ save vadinančių organizacijų paprastai būna įsitraukę į pilietinių ir politinių teisių gynimą. Geriausiai tarptautiniu mastu žinomos tokios organizacijos yra „Amnesty International“, „Human Rights Watch“, „International Federation for Human Rights“, „Human Rights First“ ir „Interights“. Tačiau, kaip matėme, pilietinės ir politinės teisės yra tik viena iš daugybės skirtingų tarptautinės bendruomenės pripažintų žmogaus teisių, be to, naujų teisių vis dar atsiranda net ir dabar. Atsižvelgiant į tai ir skaičiuojant NVO, veikiančias, pvz., skurdo mažinimo, smurto, rasizmo, sveikatos problemų, benamystės ir aplinkosaugos klausimais, tikrasis vienaip ar kitaip žmogaus teisių gynimu užsiimančių NVO skaičius visame pasaulyje siekia šimtus tūkstančių.

Klausimas: Ar žinote kokių nors už žmogaus teises kovojančių NVO savo šalyje?

Kaip jos daro įtaką procesams?

NVO gali bandyti įsitraukti į žmogaus teisių gynimą įvairiuose etapuose ir skirtingais lygiais, o jų naudojamos strategijos priklauso nuo tikslų: ar jie konkretūs, ar bendri; ar jie ilgalaikiai, ar trumpalaikiai; nuo jų vietinės, nacionalinės, regioninės ar tarptautinės sferos ir t. t.

a. Tiesioginė pagalba

Socialines ir ekonomines teises ginančioms NVO labai įprasta siūlyti tam tikrą tiesioginę pagalbą žmogaus teisių pažeidimų aukoms. Tai gali būti humanitarinė parama, apsauga ar naujų įgūdžių mokymas. Tais atvejais, kai žmogaus teisę saugo įstatymai, parama gali būti teikiama teisine advokacija arba patarimais dėl skundo pateikimo.

Tačiau daugeliu atveju tiesioginė pagalba pažeidimo aukai arba žmogaus teisių gynėjui yra arba neįmanoma, arba jos suteikimas nebūtų geriausias organizacijos išteklių naudojimo būdas. Tokiais atvejais, ir taip nutinka turbūt dažniausiai, NVO turi numatyti ilgalaikę perspektyvą ir sugalvoti kitų būdų, kaip ištaisyti pažeidimą arba užkirsti kelią tokiems pažeidimams ateityje.

b. Teisingos informacijos rinkimas

Jei reikėtų įvardyti bendrą įvairių NVO aktyvizmo formų pagrindą kaip jų esminę strategiją, tai turbūt būtų bandymas atskleisti neteisybės kaltininkus. Valdžios institucijos dažnai vengia vykdyti tarptautinėse sutartyse įrašytus savo įsipareigojimus ar kitus teisių standartus, kuriuos vykdyti sutiko pasirašydamos tuos dokumentus, nes visuomenei paprasčiausiai nėra žinomas jų politinių veiksmų poveikis. Todėl labai svarbu rinkti tokią informaciją ir naudoti ją siekiant skaidrumo vyriausybių veiksmuose dėl žmogaus teisių, kad jos būtų atskaitingos už savo veiksmus. Tai dažnai daro būtent NVO. Jos bando daryti spaudimą žmonėms ar vyriausybėms nustatydamos dalykus, kurie paveiks žmonių teisingumo pojūtį, ir juos viešindamos.

Dvi žinomiausios organizacijos, garsėjančios tikslia stebėsena ir ataskaitomis, yra „Amnesty International“ ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas. Abi šios organizacijos turi autoritetą ne tik visuomenėje, bet ir JT lygiu, kur į jų ataskaitas atsižvelgiama oficialaus vyriausybių, sutikusių laikytis tarptautinių sutarčių, stebėsenos proceso metu.

c. Kampanijos ir lobizmas

Tarptautiniai veikėjai dažnai užsiima kampanijomis ir advokacija, siekdami politinių pokyčių. Vėlgi, tai galima daryti įvairiais būdais, ir kiekviena NVO pasirinks labiausiai jai tinkantį – priklausomai nuo savo tikslų, savo siekių pobūdžio ir, žinoma, turimų išteklių. Keletas dažnai pasitaikančių praktikų išdėstyta žemiau.

• Laiškų rašymo kampanijos yra metodas, kurį labai sėkmingai naudoja tiek „Amnesty International“, tiek kitos NVO. Žmonės ir organizacijos atakuoja valstybės pareigūnus tūkstančiais laiškų, kuriuos parašo jų nariai visame pasaulyje.
• Renginiai viešose vietose arba protesto akcijos / demonstracijos, kadangi paprastai jos patraukia žiniasklaidos dėmesį, gali būti naudojamos tada, kai organizacija nori pritraukti visuomenės paramą arba ką nors paviešinti, siekiant sugėdinti kurią nors už tai atsakingą valstybės instituciją arba visą valdžios aparatą.
• Žiniasklaida lobizmo praktikoje dažnai vaidina svarbų vaidmenį, o internetas ir socialiniai tinklai tampa vis svarbesni.
• JT žmogaus teisių stebėseną vykdantiems organams pateikiamos šešėlinės ataskaitos parodo NVO požiūrį į tikrąją žmogaus teisių situaciją kiekvienoje šalyje.

Be protesto akcijų ir visuomenės pasipiktinimo stiprinimo, NVO taip pat gali dalyvauti privačiuose susitikimuose su valdžios pareigūnais. Kartais tam, kad kokia nors netinkama praktika ar politika būtų pakeista, užtenka vien tik grasinimo, jog tai bus paviešinta – kaip parodo žemiau pateiktas pavyzdys. Anksčiau tai būdavo daroma naudojant kasetes, plakatus ir faksą, dabar tai vyksta per el. pašto kampanijas ir peticijas, internetinius tinklalapius, tinklaraščius ir interneto socialinius tinklus.

Apskritai paėmus, kuo daugiau visuomenės ar kitų įtakingų veikėjų (pvz., kitų šalių vyriausybių) palaikymo, tuo labiau tikėtina, kad kampanija pasieks savo tikslus. Net jeigu šios paramos ir nenaudoja tiesiogiai, NVO gali užtikrinti, kad jų žinutė bus išgirsta, tiesiog paprasčiausiai užsimindamos, jog prieš valdžią ar kelias valdžias būtų galima mobilizuoti didžiulį visuomeninį judėjimą.

Klausimas: Ar jūsų šalyje būta kokių nors žymių kampanijų? Kokie buvo jų rezultatai?

d. Žmogaus teisių švietimas ir sąmoningumas

Dauguma žmogaus teisių NVO į savo veiklas paprastai įtraukia ir kokių nors sąmoningumo skatinimo ar šviečiamųjų projektų. Suprasdamos, kad jų paramos pagrindas yra visuomenė, NVO stengiasi visuomenės nariams perduoti kuo daugiau su žmogaus teisėmis susijusių žinių. Tikėtina, kad daugiau žinodami apie žmogaus teises ir jų gynimo būdus žmonės tai labiau gerbs, o tai savo ruožtu padidins tikimybę mobilizuoti paramą konkrečiais žmogaus teisių pažeidimo atvejais. Būtent ta parama – arba potenciali parama – ir yra NVO bendruomenės sėkmės pagrindas gerinant žmogaus teisių aplinką.

Sėkmingo aktyvizmo pavyzdžiai

Teisių į būstą ir iškeldinimo centras (angl. COHRE)

Ši žmogaus teisių organizacija buvo įkurta 1994 m. siekiant ginti teises į būstą ir vykdyti priverstinių iškeldinimų prevenciją visame pasaulyje. „Būstą“ COHRE įvardija kaip kai ką daugiau nei stogas virš galvos – toks „būsto“ supratimas vyrauja ir tarptautinėje žmogaus teisių teisėje. COHRE pabrėžia, kad „maždaug pusė pasaulio gyventojų šiuo metu neturi tinkamo būsto, kurį jiems garantuoja tarptautinė žmogaus teisių teisė.“ Užtikrindama teisių į tinkamą būstą apsaugą, COHRE ir jos partneriai visame pasaulyje vykdo analizę, advokaciją, užsiima visuomenės švietimu, mokymais ir bylinėjimusi šiose sferose:

• prievartinis iškeldinimas
• teisė valdyti savo turtą
• prieiga prie žemės
• vanduo ir sanitarija
• moterys ir teisės į būstą
• bylinėjimasis ir teisinė advokacija
• restitucija ir sugrąžinimas
• megaįvykių poveikis teisėms į būstą.

Svarbiame 2010 m. lapkritį paskelbtame nuosprendyje byloje COHRE prieš Italiją, Europos Tarybos socialinių teisių komitetas (prižiūrintis pataisytą Europos socialinę chartiją) nusprendė, kad Italija pažeidė savo gyventojų romų teises, sugriaudama romų stovyklavietes ir išsiųsdama romus iš Italijos. Tokių masinių išsiuntimų, kuomet iš šalies išvaromi Italijos dokumentų neturintys romai, kurie yra kitų ES šalių piliečiai, žymiai padaugėjo po 2008 metų. Nustatyti pažeidimai susiję su diskriminacija ir romų teise į tinkamą būstą, socialine, teisine ir ekonomine apsauga, apsauga nuo skurdo ir socialinės atskirties ir migruojančių romų teise į apsaugą ir pagalbą. Taip pat buvo kritikuojama Italijos valdžios politika ir praktika, dėl kurių romai gyvena segregacijoje ir visiškai netinkamomis sąlygomis.

31 straipsnis. Teisė į būstą

Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į būstą, šalys įsipareigoja imtis priemonių, skirtų:
1. Remti galimybes turėti atitinkamo standarto būstą.
2. Neleisti plisti benamystei ir ją mažinti, kol palaipsniui ji bus panaikinta.
3. Padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų.

Europos socialinė chartija (pataisyta), 1996 m.

Aplinkosaugos klausimai Šveicarijoje

1961–1976 m. keli chemijos pramonės gigantai išvertė daugiau nei 114 tūkst. tonų nuodingų pramoninių cheminių atliekų į buvusią Bonfolio molio kasyklą Šveicarijoje. Nors šiandien tokias atliekas mesti būtų nelegalu, 1961 m., kai sąvartynas buvo tik pradedamas naudoti, įstatymas to nedraudė. Toksiškos atliekos toje vietoje buvo paliktos ir visą tą laiką organiniais ir neorganiniais teršalais teršė aplinkines gyvenvietes bei gamtą.

2000 m. gegužės 14 d. apie 100 „Greenpeace“ aktyvistų užėmė šalia Bazelio miesto esantį Bonfolio cheminių atliekų sąvartyną reikalaudami, kad į jį toksines atliekas pylusios chemijos kompanijos prisiimtų už tai visišką atsakomybę ir teritoriją išvalytų. Aktyvistai paskelbė, kad jie liks užėmę tą vietą iki tol, kol chemijos kompanijos įsipareigos sąvartyną išvalyti nekeldamos dar didesnės grėsmės žmonių sveikatai ir gamtai.

Sąvartyno užėmimas privertė chemijos pramonę susitikti su bendruomenės atstovais ir „Greenpeace“; chemijos pramonė galų gale pasirašė sutikimą iki 2001-ųjų vasario užbaigti valymo studiją ir tais pačiais metais pradėti valymo procesą. Pramonė taip pat sutiko į valymą įtraukti vietos bendruomenes ir gamtosaugos organizacijas bei informuoti vietos bendruomenes apie gruntinio ir geriamojo vandens užteršimą. 2001 m. liepos 7 d. „Greenpeace“ nutraukė cheminio sąvartyno okupaciją.

Kova su diskriminacija: Europos romų teisių centras (ERTC)

ERTC siekia užtikrinti, kad žmogaus teisių klausimai, su kuriais susiduria romų bendruomenės, būtų Europos ir kitų kraštų politinėje darbotvarkėje. Skrupulingi ERTC tyrimai pateikia detalizuotą informaciją apie romų žmogaus teisių situaciją, ypač apie jų patiriamą smurtą, struktūrinę diskriminaciją ir trukdymą naudotis ekonominėmis bei socialinėmis teisėmis. ERTC siekia pagerinti romų bendruomenių žmogaus teisių situaciją per sąmoningumą, politikos vystymą ir strateginį bylinėjimąsi. Kampanijos atskleidė smurtą ir neapykantos kurstymą prieš romus, segregaciją mokyklose, prievartinius iškeldinimus ir priverstinę sterilizaciją.

Savo žmogaus teisių švietimo veiklomis ERTC pirmiausia siekia įgalinti romų aktyvistus kovoti už lygybę. Tai daroma organizuojant stažuotes ir stipendijas moksliniams tyrimams, rengiant dirbtuves ir publikuojant vadovėlius, tokius kaip „Žinok savo teises ir už jas kovok: gidas romų aktyvistams.“

„2010 m. pradžioje kartu su policija, NVO ir prekybos žmonėmis ekspertais ERTC vykdyti tyrimai Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje nustatė, jog gali būti, kad romai sudaro 50-80 proc. [prekybos žmonėmis] aukų Bulgarijoje, 40-80 proc. Vengrijoje, 70 proc. Slovakijoje ir iki 70 proc. Čekijos Respublikos dalyse.“

Romos teisių informacinis lapas, EHRR

Deimantų karai

„Global Witness“ (Pasaulinis liudininkas) yra NVO, vykdanti kampanijas prieš su gamtos ištekliais susijusius konfliktus ir korupciją bei iš to kylančius gamtosaugos ir žmogaus teisių pažeidimus. Ji savo veikla siekia atskleisti, kokių žiaurių pasekmių tai sukelia, ir priversti nusikaltimų vykdytojus atsakyti.

Viena jos kampanijų buvo skirta „kraujo deimantams“ (arba ,,konfliktų deimantams“) – tai yra brangieji akmenys, randami vietovėse, kurias valdo teisėtai ir tarptautiniu mastu pripažintai valdžiai prieštaraujančios pajėgos ar grupuotės, iš deimantų gautą pelną naudojančios kariniams veiksmams prieš nekenčiamą valdžią ar JT Saugumo Tarybos sprendimus finansuoti. „Global Witness“ atskleisti įrodymai patvirtino, kad tie deimantai buvo naudojami milijonų žmonių gyvybes nusinešusiems arba juos išsikelti privertusiems konfliktams Afrikoje finansuoti. Tokios teroristinės grupuotės kaip „al- Qaida“ taip pat deimantais finansavo savo veiklas ir dar naudojo juos pinigų plovimui. NVO bendradarbiavo su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir nepailstamai užsiėmė lobizmu, kol pavyko suorganizuoti globalią kampaniją, kuri galėtų imtis globalios pramonės. 2000 m. gegužę didžiosios deimantus gaminančios ir jais prekiaujančios šalys, deimantų pramonės atstovai ir NVO, įskaitant ir „Global Witness“, susitiko Kimberlyje (Pietų Afrika) ir sukūrė tarptautinę deimantų sertifikavimo schemą, žinomą Kimberlio proceso vardu. Pagal šią schemą visi deimantai, kuriais prekiauja joje dalyvaujančios šalys, yra sertifikuojami, tad pirkėjai gali būti užtikrinti, kad jų įsigyti deimantai nėra konfliktiniai. „Global Witness“ yra oficiali šios schemos stebėtoja; organizacija ir toliau vykdo kampanijas siekdama sustiprinti schemos taisykles bei sėkmingą jų įgyvendinimą ir taip užtikrinti, kad deimantai, užuot kurstę konfliktus, taptų pozityvia jėga vystymuisi užtikrinti.

Už darbą kovojant su konfliktų deimantais „Global Witness“ kartu su kitais buvo nominuota 2003 m. Nobelio taikos premijai. 

Rampos žmonių su negalia vežimėliams Tuzloje

1996 m. žmonių su negalia teisių NVO Tuzloje (Bosnija ir Hercegovina) nusprendė pradėti kampaniją už sąmoningumą eisme. Ši organizacija, kuri vadinosi „Lotos“, siekė didinti visuomenės sąmoningumą dėl žmonių su negalia ir eismo problemų; ji nustatė keletą konkrečių tikslų, įskaitant specialių parkavimosi vietų žmonėms su negalia, geresnės prieigos viešajame transporte ir tinkamų šaligatvių bei kelių įrengimą. Visą savaitę prieš pat rinkimus jie organizavo renginius. Po savaitės visuomenė jau buvo sąmoningesnė, ir ant visų Tuzlos šaligatvių buvo įrengtos rampos!