Europos socialinė chartija (pataisyta)

(santrauka)

1996 m. Europos socialinė chartija (pataisyta), įsigaliojusi 1999 m. liepos 1 d., viename instrumente įkūnija visas 1961 m. Europos socialinėje chartijoje ir jos 1988 m. papildomame protokole įrašytas teises bei prideda naujų teisių ir pataisų, kurias priėmė ją pasirašiusios šalys. Ji palaipsniui pakeičia 1961 m. sutartį. Chartija garantuoja teises ir laisves, liečiančias visus individus kasdieniame gyvenime.

Pagrindinės chartijoje išdėstytos teisės yra šios:

Būstas:

• prieiga prie tinkamo ir finansiškai prieinamo būsto;
• benamystės sumažinimas;
• apgyvendinimo politika, nukreipta į nuskriaustas kategorijas;
• procedūros priverstiam iškeldinimui riboti;
• lygi prieiga prie socialinio būsto ir būsto pašalpų ne piliečiams;
• su šeimos poreikiais susijusio būsto statymas ir būsto pašalpos.

Sveikata

• prieinamos ir veiksmingos sveikatos priežiūros paslaugos visiems gyventojams;
• ligų prevencijos politika, įskaitant sveikos aplinkos garantiją;
• profesinių pavojų panaikinimas, kad būtų užtikrinta, jog įstatymas suteikia sveikatą ir saugumą darbe, ir tai garantuojama praktikoje;
• motinystės apsauga.

Švietimas

• nemokamas pradinis ir vidurinis švietimas;
• nemokamos ir veiksmingos profesinių gairių paslaugos;
• prieiga prie pirminio mokymo (bendras ir profesinis vidurinis išsilavinimas), universitetinio ir neuniversitetinio aukštojo mokslo, profesinio mokymo, įskaitant tęstinį mokymą;
• specialios priemonės rezidentams užsieniečiams;
• mokyklinė vaikų su negalia intergacija;
• prieiga prie švietimo ir profesinio mokymo žmonėms su negalia.

Įdarbinimas

Laisvė dirbti

• priverstinio darbo draudimas;
• draudimas įdarbinti jaunesnius nei 15 metų amžiaus vaikus;
• specialios darbo sąlygos vaikams nuo 15 iki 18 metų amžiaus;
• teisė užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinktame darbe. 

Sąžiningos darbo sąlygos

• ekonominė ir socialinė politika, užtikrinanti pilną įdarbinimą;
• prieiga prie darbo žmonėms su negalia;
• sąžiningos darbo sąlygos atlyginimo ir darbo valandų atžvilgiu;
• apsauga atleidimo atveju;
• apsauga nuo seksualinio ir psichologinio priekabiavimo.

Kolektyvinės teisės

• laisvė kurti profesines sąjungas bei darbdavių organizacijas ginti ekonominius ir socialinius interesus;
• asmeninė laisvė nuspręsti, jungtis prie jų ar ne;
• bendrų konsultacijų, kolektyvinio derėjimosi, sutaikinimo ir ir savanoriško arbitravimo propagavimas;
• teisė streikuoti.

Teisinė ir socialinė apsauga

• teisinis vaiko statusas;
• jaunų nusikaltėlių gydymas;
• apsauga nuo blogo elgesio ir išnaudojimo;
• bet kokių išnaudojimo formų (seksualinių ar kitokių) draudimas;
• teisinė šeimos apsauga (sutuoktinių lygybė poroje ir vaikų atžvilgiu, vaikų apsauga šeimos suirimo atveju);
• teisė į socialinę apsaugą, socialinę rūpybą ir paslaugas;
• teisė būti apsaugotam nuo skurdo ir socialinės atskirties;
• vaikų priežiūra;
• specialios priemonės vyresnio amžiaus vaikams.

Asmenų judėjimas

• teisė į šeimos susijungimą;
• piliečių teisė palikti šalį;
• procedūrinės apsaugos išvijimo atveju;
• imigracijos formalų supaprastinimas.

Nediskriminacija

• moterų ir vyrų teisė į lygiavertį elgesį su jais ir lygias galimybes darbovietėje;
• visiems piliečiams ir teisėtai šalyje gyvenantiems užsieniečiams, kad visos šioje chartijoje išdėstytos teisės taikomos nepaisant rasės, lyties, amžiaus, spalvos, kalbos, religijos, nuomonių, nacionalinės kilmės, socialinės padėties, sveikatos būklės ar asociacijų su nacionaline mažuma;
• draudimas diskriminuoti dėl atsakomybių šeimoje;
• asmenų su negalia teisės į socialinę integraciją ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime.

Chartija turi kontrolės mechanizmus, kurie remiasi šalių dalyvių nacionalinių ataskaitų pateikimu (1991 m. protokolas), taip pat kolektyvinio skundo sistema (1995 m. protokolas), kuri leidžia inter alia profesinėms sąjungoms ir nevyriausybinėms organizacijoms kolektyviai pateikti skundus.

Europos socialinių teisių komitetas (ESTK) yra organas, atsakingas už šalių šios chartijos laikymosi stebėseną.

Komitetą sudaro 15 nepriklausomų, nešališkų narių, kuriuos renka Europos Tarybos ministrų komitetas šešerių metų periodui, kuris gali būti pratęstas vieną kartą.