Tarptautinė konvencija dėl visų asmenų apsaugos nuo prievartinio dingimo

(neoficiali santrauka)

1 straipsnis draudžia prievartinį dingimą; jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.

2-ame straipsnyje apibrėžiamas priverstinis dingimas: tai „suėmimas, sulaikymas, pagrobimas ar kitoks laisvės atėmimas, vykdomi valstybės atstovų arba asmenų ar asmenų grupių, veikiančių valstybės leidimu, palaikymu ar pritarimu, kai atsisakoma pripažinti laisvės atėmimą ar slepiamas dingusio asmens likimas ar buvimo vieta, ir dėl to toks asmuo nebeginamas įstatymų.“

Plačiai paplitusi ar sisteminga priverstinio dingimo praktika yra nusikaltimas žmoniškumui, kaip nurodo 5-asis straipsnis.

Konvenciją pasirašiusios šalys įsipareigoja:

  • tirti prievartinio dingimo atvejus ir jų kaltininkams įvykdyti teisingumą;
  • užtikrinti, kad prievartinis dingimas baudžiamajame kodekse būtų įvardijamas kaip nusikaltimas;
  • įkurti jurisdikciją prievartinio dingimo nusikaltimui, kai kaltinamasis yra jos teritorijoje, net jei jis nėra jos pilietis ar rezidentas;
  • bendradarbiauti su kitomis valstybėmis užtikrinant, kad kaltininkai yra baudžiami arba išduodami, ir padėti prievartinio dingimo aukoms arba rasti ir grąžinti jų palaikus;
  • gerbti minimalius teisinius laisvės atėmimo standartus, įskaitant teisę dėl įkalinimo kreiptis į teismą;
  • sukurti šiuo metu kalinamųjų registrą ir leisti su juo susipažinti artimiesiems bei teisininkams;
  • užtikrtinti, kad prievartinio dingimo aukos ar tiesiogiai to paliestieji turėtų teisę gauti reparacijas ir kompensaciją (str. 24.4)
  • teisė į reparacijas apima materialius dalykus ir pavojus bei, kur tai taikytina, kitas reparacijų formas, tokias kaip: a) nuostolių atlyginimas; b) reabilitacija; c) pasitenkinimas, įskaitant orumo atstatymą ir reparacijas; d) garantiją, kad tai nepasikartos (str. 24. 5)

Šią konvenciją prižiūrės ją pasirašiusiųjų išrinktas Priverstinio dingimo komitetas. Šalys privalo teikti ataskaitas šiam komitetui dėl žingsnių, kurių jos ėmėsi ją įgyvendinti dvejus metus prieš tapdamos jos subjektais.

Į konvenciją įtraukta nebūtina skundų sistema, kuria naudodamiesi šalių dalyvių piliečiai gali prašyti komiteto pagalbos ieškant dingusio žmogaus buvimo vietos. Šalys gali prie šios sistemos prisijungti bet kuriuo metu, tačiau iš jos išeiti – tik parašu.

Šaltinis: Vikipedija, 2012 m. gegužės 25 d.