Eiga

1. Kartu su visa grupe surenkite minčių lietų: kokie žmonės turi mažiau galimybių arba gyvena visuomenės paraštėse, pvz., žmogus su negalia arba benamis žmogus.
2. Paprašykite kiekvieno dalyvio pasirinkti vieną asmenį, apie kurį jiems smalsu sužinoti daugiau, ir paaiškinkite, kad jie išeis į lauką ir tyrinės vietovę to asmens akimis.
3. Pabrėžkite, kad užduoties esmė – ne suvaidinti vaidmenį, o išeiti ir įsivaizduoti, ką galėtų reikšti būti tuo kitu asmeniu. Kaip jaustis to asmens kailyje? Pavyzdžiui, ar galėtumėte naudotis visais patogumais? Kur pirktumėt duoną (jei turėtumėt jai pinigų)? Kur gyventumėt?
4. Jei turite akinių, padalinkite! Pasakykite dalyviams, kad eidami fotografuotų aplinką – savo skaitmeniniais fotoaparatais arba mobiliaisiais telefonais. Sutarkite, kurią valandą visi grįš.
5. Dalyviams sugrįžus, paprašykite jų visų perkelti savo darytas nuotraukas į kompiuterį, tuomet iš jų išsirinkite dvi, tris ar keturias, vertas atspausdinti, užklijuokite jas ant didelio popieriaus lapo ir prilipinkite ant sienos. Nuotraukos turi likti be pavadinimų.
6. Iškabinus visas nuotraukas, paprašykite visų pabandyti atspėti, kurios grupės jose reprezentuojamos; tuomet paeiliui kvieskite visus dalyvius pristatyti savo nuotraukas ir paaiškinti, kodėl jiems įdomi būtent ta grupė, kurią „matyti“ jie pasirinko.

Aptarimas ir apibendrinimas

Pradėkite parodos apžiūrėjimu, tuomet paklauskite dalyvių, ką jie matė ir patyrė.

• Kas vyko? Ar užsiėmimas tau patiko? Kodėl? Kodėl ne?
• Kas tave labiausiai nustebino?
• Kodėl pasirinkai būtent tą pavyzdį?
• Kokias išankstines nuostatas ar stereotipus apie savo pasirinktą asmenį turėjai? Kokią įtaką tai padarė tam, kaip vykdei užduotį ir ką „pasirinkai matyti“?
• Ar šis pratimas tave kaip nors privertė pajusti empatiją paraštėse esančiam žmogui? Kodėl? Kodėl ne?
• Ką sužinojai apie save?

O dabar aptarkite platesnius klausimus:

• „Žinau, kad dalykus matau ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokia esu aš.“ Kokį poveikį mūsų turimi stereotipai ir įsitikinimai daro tam, kaip mes matome mus supantį pasaulį?
• Iš kur gauname informacijos apie nuskriaustas ir marginalizuotas grupes?
• Kaip rizikinga daryti prielaidas apie konkretų žmogų, remiantis visos grupės, kuriai jis priklauso, apibendrinimais?
• Kaip rizikinga apibendrinti visą žmonių grupę, remiantis vienu ar dviem pavyzdžiais?
• Kurios konkrečiai žmogaus teisės apsaugo skirtingus nuskriaustųjų arba paraštėse gyvenančių žmonių pavyzdžius, kuriuos dalyviai identifikavo?
• Kaip dažniausiai yra pažeidžiamos šių žmonių teisės?
• Ar jiems lengva savo teises įgyvendinti?
• Kas turėtų būti atsakingas už tai, kad jų teisės nebūtų pažeidžiamos, ar kad jie galėtų jas įgyvendinti?

Patarimai fasilitatoriui (-ei)

Šis užsiėmimas gali būti įvadinis arba pagrindinis. Mokymų metu jis gali būti vykdomas pertraukos metu, kad dalyviai įkvėptų gaivaus oro, arba kaip papildomas pratimas laisvu nuo mokymų laiku.

Nors aprašyme ir nurodyta, kad šis užsiėmimas vykdomas individualiai, tačiau jis gali būti vykdomas ir mažose grupėse. Praktiniai sumetimai – tokie kaip grupės dydis ir turimų fotoaparatų kiekis – greičiausiai nulems, kaip organizuosite šį užsiėmimą. Turėkite omenyje, kad nuotraukų pristatymas užima laiko, tad, priklausomai nuo grupės dydžio, apribokite skaičių nuotraukų, kurias rodys kiekvienas dalyvis.

Visuomenės nuskriaustieji gali būti vieniša mama su mažais vaikais, pensininkas, imigrantas, asmuo, judantis vežimėliu arba kažkas, kas turi ŽIV/AIDS.

Visuomenės paraštėse gyvenančiųjų pavyzdžiai: benamis, neteisėtas imigrantas,

neraštingas, psichikos sutrikimų turintis asmuo arba romų bendruomenės narys. Tai pavyzdžiai žmonių grupių, kurios neturi tokių pačių galimybių kaip visuomenės dauguma. Visi nuskriausti ir marginalizuoti žmonės gyvena skurdžiai ir kenčia nuo išankstinių nuostatų bei stereotipų, dažnai yra kaip nors diskriminuojami, pvz., ieškodami tinkamo būsto ar darbo, ir tik dėl situacijos, kurioje jie tuo metu yra.

Labai svarbu, kad dalyviai suprastų, jog jie negali pabėgti nuo to, kad iš tikrųjų žiūri savomis akimis ir tik įsivaizduoja, ką reiškia gyventi visuomenės paraštėse. Dalyviai turi suvokti, kad, atsinešdami jau egzistuojančius stereotipus ar empatiją į šį užsiėmimą, jie rizikuoja tik dar labiau sustiprinti įsitikinimus, kurie gali būti iškreipti arba neteisingi.

Jie taip pat turi žinoti, kad stereotipai yra (naudingi) apibendrinimai apie žmonių grupę, tačiau juos naudoti reikia atsargiai, nes toje grupėje plačios variacijos, tad apibendrinimas negali būti pritaikytas kiekvienam individui. Daugiau informacijos apie stereotipus rasite skyrelyje apie diskriminaciją ir netoleranciją.

Variacijos

Nors aprašyme ir nurodyta, kad šis užsiėmimas vykdomas individualiai, tačiau jis gali būti vykdomas ir mažose grupėse arba su visa grupe – priklausomai nuo to, kiek yra fotoaparatų.

Vietoj individualių plakatų galima visas nuotraukas sudėti į parodą arba skaidrių peržiūrą, pavadintą „Gyvenimai paraštėse“.

Vietoj fotografavimo paprašykite, kad sugrįžę dalyviai sugalvotų ir papasakotų arba suvaidintų istoriją apie tą asmenį.

Jei norite, kad dalyviai pasijustų kieno nors kito kailyje, tuomet duokite jiems ne tik naujus akinius, bet ir naujus kailius! Skirtingose kalbose tokie išsireiškimai, reiškiantys bandymą įsivaizduoti save kaip kažką kitą ir pajusti tam kitam empatiją, gali skirtis.

Šio užsiėmimo aprašyme nurodoma, kad dalyviai turi įsivaizduoti, kaip gyvena nuskriaustieji ar marginalizuotieji, o tuomet išeiti į lauką ir pabandyti pamatyti pasaulį jų akimis. Alternatyva – išeiti į lauką ir stebėti, o tuomet pamėginti panaudoti savo vaizduotę ir sukurti tų žmonių vaizdą. Paaiškinkite, kad savo kasdieniuose gyvenimuose esame labai užsiėmę ir paprastai nepastebime kitų žmonių. O dabar dalyviai turės juos stebėti labai atidžiai! Liepkite dalyviams išeiti į miestą ir per 5 minučių pasirinkti asmenį, kurį jie seks. Pabrėžkite, kad elgtis reikia atsargiai ir savo taikinio neerzinti. Tai gali būti kas nors, kas atrodo „įdomiai“, geriausia – kas nors, kieno gyvenimas labai skiriasi nuo dalyvių gyvenimo. Pasakykite dalyviams, kad jie turi įsiminti pirmąjį savo įspūdį ir priežastį, kodėl pasirinko būtent tą asmenį. Tuomet jie turi sekti savo taikinį, atidžiai jį stebėti, bandyti įsivaizduoti, kas tas asmuo yra, ir sukurti jo gyvenimo paveikslą, pvz.:

• Koks galėtų būti jo vardas?
• Kiek jam metų?
• Ką jis veikia?
• Kur eina?
• Kur gyvena?
• Ar jis turi šeimą, ar yra be poros?
• Ar jis dirba? Ką? O gal yra bedarbis?
• Kas gali padaryti jį laimingą?
• Ar jis turi hobių? Kokie jie?
• Ką jis mėgsta valgyti ir gerti?

Susitarkite, jog, pvz., po 30 min. visi sugrįš su savomis patirtimis. Savo taikinio gyvenimą jie gali nupasakoti žodžiais arba vaizdais.

Galbūt norėsite panaudoti vaidmenis, surašytus užsiėmime „Ženk žingsnį į priekį“. Tai ir puikus įvadas į užsiėmimą, ir tinkamas tolesnis veiksmas.

Pasiūlymai, ką daryti toliau

„Ženk žingsnį į priekį“ galite pajusti, kaip nelygios galimybės veikia žmonių gyvenimus.

„Pasakojimas apie du miestus“ galite patyrinėti, kaip mūsų pasirinkimai dėl socialinės rūpybos finansavimo veikia bendruomenės gyvenimą.

Kad išeitų iš savo situacijos visuomenės pakraščiuose, žmonėms reikia darbo su padoriu atlyginimu. Tai gali būti nelengva, jei esi, pvz., imigrantas arba turi negalią. Kai kuriuos šių dalykų galite panagrinėti užsiėmime „Aš noriu dirbti“.

Idėjos veiksmams

Atlikite šį pratimą su šeima, draugais ar kolegomis – pradėkite pokalbį apie žmogaus teises.

Taip pat galite patikrinti savo prielaidas apie marginalizuotus žmones sutarę su kai kuriais jų susitikti, pvz., apsilankydami „Gyvosios bibliotekos“ projekte arba, jei jus domina benamiai žmonės arba pabėgėliai, aplankyti nakvynės namus ar prieglobsčio centrą. Kitu atveju galite susisiekti su jaunimo arba socialiniu darbuotoju, dirbančiu su marginalizuotais žmonėmis, ir paprašyti jų papasakoti apie žmonių, su kuriais jie dirba, realijas.

Daugiau informacijos

Šio užsiėmimo kontekste terminu „nuskriaustieji“ vadiname individus arba jų grupę, negalinčius savęs išlaikyti ir turinčius kliautis pašalpomis. Todėl jie yra neturtingi. Tarp pavyzdžių: vieniša mama, imigrantas arba žmogus su negalia. Dažnai žmonės yra „nuskriaustieji“, nes populiarioji visuomenė elgiasi taip, kad juos „skriaustų“. Šie žmonės ir jų grupės save laiko nuskriaustaisiais, nes negauna tiek pat prieigos prie sveikatos priežiūros, švietimo, informacijos ir įdarbinimo, kiek populiarioji visuomenės dalis. Nuskriaustieji žmonės taip pat gali jausti autonomijos, motyvacijos, atsakomybės ir savigarbos stoką. Tarp barjerų savarankiškumui gali būti išteklių nebuvimas, pvz.: darbo, kapitalo arba prieigos prie viešojo transporto trūkumas (fizinę negalią turintiems žmonėms). Kitas barjeras yra neprieinamumas: kaina, prastas dizainas, atstumas, viešumo stoka ir visuomenės požiūris į grupę. Koks nors išteklius taip pat gali būti neprieinamas, nes tam tikra grupė gali jo nemėgti arba jis gali prieštarauti jos vertybėms. „Nuskriaustieji“ taip pat gali gyventi „visuomenės paraštėse“, bet nebūtinai.

Vartodami terminą „visuomenės paraštės“, turime omenyje konceptualią, o ne fizinę vietą. Iš esmės visuomenės paraštėse gyvenantys žmonės yra atskirti nuo dalyvavimo visuomenėje. Pavyzdžiai: kaliniai, benamiai, neišgydoma psichikos liga sergantieji arba tam tikros grupės, tokios kaip romai. Pavyzdžiui, benamis žmogus galbūt negali užsiregistruoti balsavimui, nes neturi pašto adreso. Tai gali reikšti, jog jis negali balsuoti dėl svarbių dalykų, kurie turi įtakos jo gyvenimui; jis lieka už visuomenės ribų, nes neturi galios pasakyti, kaip nori būti valdomas ar kokios paslaugos jam suteikiamos. Kitas pavyzdys – neraštingas žmogus, tampantis atstumtuoju, nes nesugeba užpildyti prašymo skirti pašalpą ar atsakyti į darbo skelbimą.

Gyvoji biblioteka kaip idėja kilo Danijoje 2000 metais, o dabar ją reklamuoja Europos Taryba, išleidusi knygą „Don’t judge a book by its cover!“ (Nevertink knygos pagal jos viršelį). Gyvoji biblioteka veikia taip pat, kaip ir paprasta biblioteka: skaitytojai ateina ir tam tikram laikotarpiui pasiskolina knygą. Perskaitę ją grąžina į biblioteką ir, jei nori, gali pasiskolinti kitą knygą. Yra tik vienas skirtumas: knygos Gyvojoje bibliotekoje yra žmonės, ir jos su savo skaitytojais pasineria į asmeninį dialogą. Gyvosios bibliotekos knygos – tai žmonės, reprezentuojantys dažnai stereotipais apipintas grupes, kurios dažnai tampa ir diskriminacijos ar socialinės atskirties aukomis.

Daugiau apie sistemą apibūdinti nuskriaustumą ir socialinio veiksmo problemas galite sužinoti perskaitę dr. Steveno E. Mayerio knygą „What is a ‘Disadvantaged Group?’“ (Kas yra „nuskriaustoji grupė“?) www.effectivecommunities.com/articles.