Sveikatos raštingumo viešinimo politika sparčiai auga. Vyriausybės visoje Europoje telkia jėgas sveikatos raštingumui didinti bendradarbiaudamos su nevyriausybiniais partneriais, tokiais kaip akademinė bendruomenė, pramonė ir NVO. Kelios Europos šalys, pavyzdžiui, Austrija, Norvegija, Portugalija ir Didžioji Britanija (Škotija), patvirtino nacionalinius sveikatos raštingumo veiksmų planus, kurie skatina įgyvendinti sveikatos raštingumo didinimo programas visoje šalyje. 

Sveikatos raštingumo bendruomenių kūrimas yra pagrindinis sveikatos lygybės skatinimo elementas. Taip yra todėl, kad sveikatos raštingumas yra tarpsektorinis ir tarpdisciplininis dalykas. Glaudesnis bendradarbiavimas tarp sektorių ir disciplinų gali pagerinti informacijos perdavimą bei sveikatos raštingumo partnerysčių ir programų rezultatus. Formalios ir neformalios interesų grupės, koalicijos, sąjungos, tinklai, platformos, taip pat institutai, organizacijos ir asociacijos padeda diskutuoti, vertinti ir stiprinti sveikatos raštingumo gebėjimus įvairiais visuomenės lygmenimis (keletas pavyzdžių toliau). 

Norint įgyvendinti sveikatos raštingumo ugdymą, reikalingi asmenys, kurie galėtų kurti ir skatinti šį poveikį. Tokie asmenys dažnai vadinami sveikatos raštingumo ugdytojais, kurie gali būti politikos, mokslo, praktikos ar pilietinės visuomenės atstovai. Organizacinių pokyčių šalininkų buvimas yra labai svarbus, tačiau jų poveikis labai priklauso nuo vadovybės paramos. Sėkmingam įgyvendinimui būtina valdymo struktūra ir kultūra, palaikanti sveikatos raštingumo naujoves ir kokybės gerinimą (pavyzdys bus pateiktas vėliau). 

Sveikatos raštingumo institucijos ir sistemos tampa labiau orientuotos į žmones, kai visose savo veiklos srityse integruoja sveikatos raštingumą kaip tarpsektorinę ir kompleksinę vertybę ir strategiją. Žemiau pateikiami Jungtinių Amerikos Valstijų, Austrijos ir Australijos pavyzdžiai, kurie rodo kaip galima optimizuoti sveikatos raštingumą organizacijose ir bendruomenėse. Sveikatos raštingumo tyrimo priemonė (HLS) padeda įvertinti ir stebėti gyventojų ir organizacijų sveikatos raštingumo pažangą.

Sveikatos raštingumas sukuria naujų darbo vietų galimybes ir kelia reikalavimus didinti specialistų kvalifikaciją, ugdant sveikatos raštingumą kaip profesinį įgūdį. Atsižvelgiant į bendrą sveikatos raštingumo tyrimų ir politikos formavimo augimą, sveikatos raštingumas tampa įgūdžiu ir kompetencija, kurios reikalauja sveikatos priežiūros institucijos ir sistemos.

Sveikatos raštingumas turi būti įtrauktas į aukštojo mokslo ir podiplominių studijų programas. Atsižvelgiant į tai reiškia, kad reikia atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros specialistų žinias, įgūdžius ir požiūrį, ypač dirbant su socialiai pažeidžiamais asmenimis ir turinčiais ribotą sveikatos raštingumo lygį. Šiuo požiūriu svarbus jautrumas kultūriškai skirtingiems žmonėms ir visuomenės grupėms. Taip pat naudinga integruoti sveikatos paslaugų naudotojų patirtį ir atsiliepimus bei sutelkti dėmesį į bendradarbiavimu grįstų sveikatos paslaugų kūrimą.